Padievyčio piliakalnis

Padievyčio piliakalnis

Padievyčio piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajone, Šiauduvos apylinkėse. Jis įrengtas Dievyčio ežero pietiniame krante esančioje masyvioje kalvoje. Piliakalnis apaugęs mišriu mišku, kuris anksčiau buvo kirstas, dalis aikštelės dirvonuoja, į jį rytiniu šlaitu veda kelias. Šlaitai statūs.

Į rytus nuo piliakalnio per Ežervyčio pelkę veda kūlgrinda.

Padievyčio piliakalnio istorija

Dievyti išana­lizavus gaunam Dievo vietą (žemaitiškai vyta — reiškia vietą) Vardas rodo sakralinę kalno paskirtį. Kalnelis labai gražus, net kiek dailintas (Kšivickio nuomone), galėjo būti visai tinkamas būti alka. Ten pat yra ežeras Dievytis ir upe­lė Šventoji. Vietos labai gražios. Iš visa ko sprendžiant dvasianiam susikaupimui vieta labai tinkama. Kad čia senovėje žmo­nių būta ta vieta suinteresuotų, rodo ten pat per pelkes einanti kūlgrinda — slaptas kelias.

Kitų šaltinių informacija apie Dievyčio ežerą:

Negaliu iškęsti nepakalbėjęs plačiau apie tą įdomią apylinkę – ir ne vien įdomią tyrinėtojui, bet gausiai prigimties grožybėmis apdovanotą. Apačioj ežeras, 500 sieksnių ilgumo, 180 platumo, jo spalva, kaip smaragdas, žalsvai mėlyna, aplinkui kalvos apaugusios tamsiu eglynu. Ežeras vardu Dievytis… kalva ant jo pietų kranto Dievyčio kalnas. Ežero savininkas, vedžiodamas mus, aiškino, jog Dievytis kilęs iš sutrumpėjusio žodžio Dievo vieta (žem. „vyta”). Ežere ir ant kalno esą daugybė stebuklų. Bernas žiemą eidamas ledu per ežerą pamatęs ant dugno žibantį žmogų” ir persigandęs, kiti meną, kad tai dievaitis buvęs.

Vienoje vietoje iš kalno „dūmai einą”. Ta savo ypatybe jis nelyginant barometras esąs apylinkės gyventojams. Rūksta, bus lietaus, kamuoliais virsta, tartum kas dega. Jei rūksta bus lietaus. Juo labiau rūksta, juo daugiau bus lietaus. Pačiame kalne išrandamajame šventu, esą druskos; vienas kareivis ją radęs ir visados po saują parnešdavęs savo šeimininkei. Kada „pareikalave”, parnešęs pilną maišą ir žadėjęs parodyti, kame esanti druska, jei pargrįšias, bet visiškai nebegrįžęs… Nuo vakarų kalną apriečia Šventupis, nuo rytų tęsiasi pelkės, išilgai ežero rytinės dalies, vadinamos Ežervyčiu (t. y. Ežerviečiu). Ir iš tiesų, seniaus būta tenai ežero, kuris dabar velėnomis aptekęs ir atskirtas nuo ano siauručiu sausumos kaklu. Žmonės pasakoja, kad Dievyčio ežeras kitkart kaip tik toj vietoj buvęs. Žemaičių ežerai keliaują. Vieną kartą žmonėms grėbiant šieną kažin iš kur, atėjęs nei šioks nei toks žmogaus. Darbininkai ėmę juoktis juo: „žiūrėkite, koks milžinas” Nepažįstamasis rimtai pasakęs; „jūs nesijuokite, tik bėkite”. Trinktelėję, ežero vanduo susimaišęs, pasikėlęs ir nusileidęs ton vieton kur yra dabar. Dar toliau į rytus per pelkes Išnės upeliu eina kelgrinda arba kūlgrinda, kitas įdomus senovės palikimas, senovės papročių ženklas; yra tai kelias kūliais (akmenimis) išgrįstas upelio ir pelkės dugne. Tuo išgrįstu po vandeniu keliu žmonės ir dabar tebevažinėja, nors važiuoti juo pavasarį yra labai pavojinga. Kunigas A. Juozapavičius, kuris rašė tos apylinkės monografiją, pasakojo, kad netolimais esančios vietos, kurių viena, Kriviškiai, nurodanti maldžionių kunigo gyventą vietą, kurioje rasdavę nusikaltėliai ramumo (kaip ir Palabio slavų, Tiesos Dievo, šile). Ar šiaip, ar taip, prieš mus yra senovės šventoji vieta; Dievo kalnas ir Dievo ežeras, Šventoji upė kuone visi tie vardai atsikartoja Alkupyje: ir ten yra šventas kalnas, kitkart yra buvusi ir Alkos upė. Ir štai pats šventasis kalnas, vieta, kuri, rodos, paskirta didesniam, negu ant paprastų alkos kalnų, šventimui, iš dalies dirbtinis, palyginti gana taisyklingas, labai didelis, į pietus gulsčiai nuolaidus. Nuo rytų sienos tas kalnas eina pusrutuliais, gana stačiai, apačioje tęsiasi minėtojo Ežervyčio liūnas, velėnpelkė. Nuo vakarų jo kraštai netaip status, žemai Šventoji upė sruvena. žiemius ežeras; kalnas nusileidžia į jį didžiulėmis pakopomis ir atrodo kaip klėties užlios. Kiek galėjau pro krūmus įžiūrėti kalno pavidalą, tos užlios labai aiškios, negalima manyti, kad jos savaime būtų kilusios. Pusiau kalno, priešakinė jų dalis pakrypusi į žiemių ir atkirsta. Nuo rytų ir vakarų eina į jį daubos; daubų dugne telkšo pelkės, ir tik per vidurį eina kaip ir gūburėlis, kuris jungia kalno priešakį su jo užpakaliu. Bet skubinu pridurti, jog tarp visų kalvų, paskirtų maldai, tas kalnas yra vienintelis, į kurį prisiliesta žmogaus rankų.

L. Kšivickis „Lietuvių senovė” // Vilnietis 1921 m. gruodžio 13 d. nr., p. 3