Raudonės pilis

Raudonės pilis

Raudonės pilis – rezidencinė pilis Raudonėje, dešiniajame Nemuno krante Jurbarko rajone. Pilies rūmuose iki 2018 m. veikė Raudonės pagrindinė mokykla. Į pilies bokštą (33,5 m aukščio) leidžiama patekti ir turistams.

Greta pilies yra Raudonės parkas, vandens malūnas, gamtos paminklas – Gedimino ąžuolas. Dabar čia driekiasi dvi mažalapių liepų ir paprastųjų eglių alėjos. Auga apie 200 metų kaštonas, kurio skersmuo siekia 1,3–1,4 metro.

Parkas imtas veisti XVI a. pabaigoje, vėliau buvo plečiamas, pertvarkomas, sodinamas. Jį įkūrė K. Kiršenšteinas. P. Zubovui valdant iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aikštelės. S. Kaisarova įrengė naują takų sistemą, pasodino egzotiškų medžių (riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vikmedis ir kt.). Po karo dalis želdinių iškirsta mokyklai kūrenti.

Dominuoja vietiniai medžiai (paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, paprastasis ąžuolas, šermukšnis, eglė, ieva, drebulė, blindė ir kiti).

Parke auga saugomi išskirtiniai medžiai: Gediminaičio ąžuolas, Raudonės liepa, Raudonės juodoji tuopa. Iki 2011 m. seniausias parke buvo Gedimino ąžuolas. Pasakojama, kad vykdamas į Veliuoną paskutinį kartą čia puotavo Gediminas.

Įrengta Šaulių aikštė (tarpukario joje rinkdavosi šauliai), yra Draugystės, Meilės kalnai, skroblų alėja veda link Beždžionkalnio (pasakojama, kad vienas pilies savininkas turėjo beždžionę, kurią labai mylėjo, o po jos mirties palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį).

Pilies šiaurinėje pusėje yra raudonų plytų malūnas, pastatytas 1877 m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose patalpose pilti javai. 1923 m. pastate įkurtas malūnas.

Istorija

Pirmosios pilys Nemuno pakrantėj statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai Nemunas tapo prekybos keliu. Raudonės pilis yra priskiriama tokioms antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims.

XVI a. pabaigoje miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) Raudonėje pagal olandų architekto Petro Nonharto (vok. Peter Nonhardt) projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį.

XVII a. antrojoje pusėje didelius perstatymus atliko Lietuvos didysis iždininkas ir Lietuvos didysis sekretorius Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (pilį pastačiusio pirklio anūkas), įrengęs čia savo rezidenciją. Tai buvo pilies klestėjimo metai. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas; autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).

Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną.

Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl pagal L. C. Anikinio projektą perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą.

1877 m. pilį jau valdė Kaisarovos dukra Sofija Waxell, o veliau ir anūkė, taip pat Sofija, ištekėjusi už portugalo José Carloso de Faria e Castro.

1903 m. atliktas kapitalinis pilies remontas, tačiau per I pasaulinį karą smarkiai nuniokota ir išgrobta. Po karo de Faria e Castro giminė nuskurdo ir pilis 1934 m. buvo parduota iš varžytinių – ją įsigijo LR švietimo ministerija, vėliau perduota Lietuvos bankui.

1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai susprogdino pietinį didįjį bokštą (34,5 m aukščio), kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso.

Informacija apie Raudonės pilį kituose šaltiniuose:

Apie Raudonpilį

Dėlei Lietuvos dideliai garbingas XIV amžius; nu tos gadines iszliko daug pasaku ir miniu apie musu Didi Kuningaiksztį Gedminą kaip Žamaicziuse taip ir Lietuvoje. Kadagi szendien nedaugis ką žino apie tą kuningaiksztį, asz keliais žodžiais apraszisiu jo darbus. Jeigu nebutu givenęs Gedminas, neturētu Lietuva nei garbes. Gedminas sunus Liutavaro, o brolis Vitenio, sedo ant sosto 1315 m. gimus Kr., o mire 1340 m. Jis pastate sostapilį Lietuvos Vilnių. Apie Vilniaus prasidėjimą eina toki minē: viena siki Gedminas, medžiodamas pauriais Vilijos, atgulęs užsnudo ir miegodamas sapnavo sapną, kurį pabudes apsake kuningams; jam prisisapnavęs didelis vilkas; isz to vilko vis vilkuicziai eję ir eję – ir pasklidę po apigardą. Tada kuningai jam iszreiszke, jug vilkas ženklinas pilį, kurią czionai reiki pastatiti, o vilkuicziai esą žmones, kurie apgivensę pilį. Taip tada Gedminas ir pastatidino Vilnių.

Gedminas buvo surinktoju į daigtą lietuviu zames, galingas ir sumanus karese priesz tutorius, krizokus, lenkus ir gudus; priesz jo galibę nei viena tauta nei skesterti negalejo, nes jis visus sumuszo ir sutrême. Gedminas buvo stabmeldis, jis karsztai milējo savo tikibę ir nusimire nekrikszczionimi.

Į keturioliktą amžių pareina ir paminklē apie puikiai iszstatitą, dailiai iszmuritą, augsztą, dideliai gražaus pavidalo su dailiu ir augsztu boksztu, nů kurio aplinkiniai laukai matiti tolumu beveik ant 6 miliu, ir dar prisilaikanczią iki sziam laikui Raudonpilį, kurią paskiau lietuviai eme vadinti Raudondvariu. Szitas rumas zeri Lietuvos zamei graziame daigte apigardoje Nemůno ir ira pastatitas ne per toli nů Kauno. Tai taipogi darbas Gedmino. Raudonpilis senůse laikuse buvo aptaisita gintuve nů vokiecziu. Kadą krizokai įsimuszę į Lietuvą, atejo iki Raudonpilies, czia musu kuningaiksztį betremiant krizeivius, retino (pazeide) vienas galiunas, kareivis krizoku „Thileman von Zumnach”, ir Gedminas pasimire; uż tai del kiekvieno lietuvio skurdus ira paminejimas Raudonpilies praeigio. Raudonpilį pabaige muriti 1337 m. Endris Bavarietis, gimine ciesoriaus Liudviko; ne poilgam bet po smerczio Gedmino, sunus jo Montvidis pagrąžino Raudonpilį Lietuvai; vienok neilgam, nes netrukus ji vel ant 10 metu atiteko vokiecziams. Kad Teodoras Altenburgas valdidamas krizeivius gavo rasztą nů ciesoriaus Liudviko 17. d. grůdžio 1357 m. ant apėmimo valdžios Lietuvoje ir Žamaitijoje, Raudonpilis buvo nuskirta į sostapilį naujos valdistēs. Kad Jiegalius prikerglino Lietuvą prie lenku, jau XVI am. szitas rumas kliuvo į valdžią lenkams: Zigmantas Augustas padovanojo jį garsingam to laiko kariauninkui lenku Kristinui Kirszensteinui, kurio gentis valde Raudonpilį iki 1810 m. Tadą ją atpirko Platonas Zubavas, kurs jau Žamaitijoje buvo gavęs keliatą dvaru nú maskoliu ciesorienes Kotrinos II. Zubavas priesz savo smertį tą dvarą atidavė į kraitį dukterei Zopei, nutekancziai uz Pirezio, kurs neilgai jį valdes pardave senatoriui Kaisarovui; Kaisarovas ta dvarą perleido savo neptei, kuriai priziurint Raudonpilis iszlaikė savo grazumą ir didumą iki musu dienu.

(Tai vis uzrasziau isz burnos zmoniu, kadą buvau apielinkėje Raudondvario, 14. d. spaliu mēnesio 1883 m.)

V. Vaiczaitis „Apie Raudonpilį // Auszra 1883 m. nr. 7., p. 200-202.

Raudonės pilis

Iš 1882 m. Sausio mėn. „Istoričeskij viestnik” ir „Niva” Nr. 48; beto, iš velionies Z. Zaleskio rankraščių.

Raudonės pilis buvo įsteigta anais laikais, kada Teutonų ordenas pradėjo pulti Lietuvą, neva norėdamas apkrikštyti ją, iš tikrųjų, norėdamas tiktai užgrobti Lietuvos žemelę ir pavergti mūsų prabočius. Tie puolimai tęsėsi tol, kol Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas nesugniužino galutinai vokiečių galybės ties Grunvaldu. Raudonės pilis buvo įsteigta 1337 metais. Teutonų ordeno Did. Misteris Teodorikas Altenbergietis pasiuntė į Žemaičius didžiausias kalavinininkų minias; vyriausiuoju vadu buvo paskirtas jaunas Henrikas Bavarietis, Vokiečių ciesoriaus Liudviko giminaitis. Kalavininkai, priėję prie Nemuno, nedidelėje saloje įsteigė medinę tvirtovę Romain-Verder” (greta Ilguvos dvaro). Kiek žemiau apie 3 verstus nuo tos tvirtovės, dešinėje Nemuno pusėje buvo didelė lietuvių medinė Veliuonos tvirtovė. Tai buvo gerai apginkluota pilis, bet ji visgi negalėjo atsilaikyti prieš vokiečių ugnies ginklus, kurių dar nežinojo lietuviai. Vokiečiai greit paėmė tą pilį, sudegino ją ir jos vietoje aukštame kalne pastatė akmens pili „Frideberg”, kurios pamatai ir rūsys lig šiol liko.

Žinodamas, kad Gediminas ištraukė su didele kariuomene prieš totorius, Henrikas Bavarietis 9 verstais žemiau Veliuonos ant to paties Nemuno krašto išstatė didele, labai gerai įtaisyta mūro pilį aukštu (15 sieks.) bokštu-Baieršloss, bet ilgainiui jis buvo pavadintas „Raudonė„, kadangi buvo iš raudonų plytų statytas.

Neilgai trukus, Henrikas apleido Žemaičius ir Raudonės pili su visais savo turtais pardavė Didžiajam Mistrui Teodorikui, kuriam vokiečių ciesorius atidavė visą Lietuvą ir Žemaičius kartu su Raudonės pilim, kur buvo manoma įsteigti sostapilė ir visos Lietuvos arkivyskupo buveinė. Gediminas, nuraminęs totorius, grižo Vilniun ir 1338 m. vasarą išsiuntė, vedant savo sūnui Algirdui, kariuomenę prieš vokiečius. Tasai žygis buvo nelaimingas. Pabuvę ties Raudone 22 dienas ir nieko nepeše, lietuviai turėjo trauktis, bet besitraukiant, Algirdui pasisekė atsiimti Veliuonos (Fridebergo) pilis ir sunaikinti Romain-Verder pilis. Ateinančiais 1339 metais Gediminas surinko daug kariuomenės ir traukė Raudonės link. Teutonai sutiko lietuvius baisiausia ugnimi, kuri padarė lietuviams didelių nuostolių. Kai mūsų eilėse prasidėjo sumišimas, senas Gediminas, nulipęs nuo žirgo, pats pradėjo raginti ir drąsinti kareivius; jau jie iš naujo atsigavo, kaip liūtai, veržėsi paskui mylimą savo vada. Gediminas, drąsindamas kareivius, pasiremdamas dideliu savo kardu, ėjo pirma visų, bet vos tiktai prisiartino prie pilies sienų, kaip iš bokšto lango pasigirdo šuvis ir prityrusia vokiečio Tilemano ranka Gediminas buvo sužeistas tiesiai krūtinėn.

Pakriko, sumišo lietuvių eilės. Paplūdęs kraujuose, Didysis kunigaikštis tvirtu balsu apreiškė savo sūnums paskutinį savo norą ir greit mirė. Lietuviai traukėsi nuo Raudonės Veliuonos link; traukėsi, nuliūdę, nešdami savo brangiausio kunigaikščio lavoną. Veliuonoje buvo sukrautas didelis laužas, ant kurio sudegė garsaus Gedimino kūnas. Jo pelenus palaidojo ant kalnelio greta Veliuonos pilies. Toje vietoje kariuomenė supylė dideli pilekalnį, kurs ligšiol yra visiems žinomas, kaip Gedimino kalnas. Gediminui mirus, Algirdas su 40.000 lietuvių kariuomenės, ilgai apgules, paėmė Raudonės pili. 1343 metais vokiečiai vėl puolė Lietuvą, paėmė Raudonės pilį ir labai sunaikino ją. Vėliau ji buvo dar nekartą naikinama ir degė, visgi kai kurios sienos ir bokštai ligšiol liko iš seniausių laikų. Dabar ji gražiai atstatyta senovės stiliuje. Dar yra iš seniausių laikų rūsys, kur buvo kankinami mūsų prabočiai, maistui sandėliai rūsyse, netgi šulniai rūsyje, urvai ir pūdai apie pilies sienas.

Apie pilį užveistas labai gražus sodas, su daugybe visokių medžių, gyvų tvorų, žolynų. Labai gerai užsilaikė aukštas bokštas, tiktai okupantai vokiečiai išdegino visą bokšto vidų. Mat, užsirites bokštan girtas vokietis ir kritęs iš pat viršaus, užsipliekė mirtinai; taigi atrado gerą būdą, kad nebevaikščiotų ten kiti vokietukai. Tur but, nedasiprotėjo atrasti lengvesnio budo užginti ten vaiksčioti – užrakinti storas ąžuolines bokšto duris. Netoli bokšto yra vadinamas „Balandos kalnelis”. Yra padavimų, kad čia kas pavasarį, pasirodžius jaunam mėnuliui, vidunaktį išeinanti baltai apsirėdžiusi karalaitė Balanda (Kęstučio duktė) ir ilgai verkianti,

Seni žmonės atmena nemaža visokių padavimų apio Raudonės pilį, apsakinėja apie visokius „striokus”, ir maža atsirastu drąsuolių, kurie naktį išdrįstų nakvotis pilyje. Apie pilį yra dideliausi ir labai gražus miškai. Vieta stebukligai graži.

Labai gaila, kad keliolika Raudonės pilies kambarių dabar be grindų. Mat, vokiečiai 1919 m. išplėšė visuose kambariuose patiesalus, o kraustydamies iš Lietuvos, sumanė net gi pačias grindis išparduoti. Neatsirado iš Lietuvių nei vieno išgamos, kurs būtų išdrises pirkti lentas ir paskui plėšti grindis ir ardyti brangų prabočių atminimą, bet vienas lenkas dvarponis Juozas Jasinskas (labai turtingas) pirko grindų lentas ir ramiausia sąžine išplėšė jas, o kad pasirodė keletas kambarių užrakinta ir pamestas raktas, tai netgi ploną lentų sieną išgriovė, kad tiktai galėtų prieiti prie lentų. Ar nereiktų apvalyti Lietuvą nuo tokiu obyvatelių? Nors gi šaltojon reiktų patupdyti keletai savaičių. Mūsų inteligentams reiktų būtinai aplankyti tokias vietas, kaip Raudonė, Gelgaudiškis, Veliuona, Zapyškis. Veliuonos bažnyčia statyta Vytauto Didžiojo 1421 m., bet jos bokštas yra dar senesnis; jis buvo pastatytas Veliuonos dievaitės garbei ir prie jo buvo pristatyta dabartinė bažnyčia. Zapyškio gi bažnyčia benebus visų seniausia bažnyčia Lietuvoje. Dabar ji labai apleista, ir būtinai reiktų pataisyti ją, kad nepranyktų brangus senovės atminimas. Pats važiavimas Nemunu suteikia be galo daug malonumo, ir reikia tikėtis, kad šią vasarą visi, kas dar nemate Nemuno krantų, nepatingės pasidžiaugti jais ir aplankyti brangias senovės vietas.

J. L. „Raudonės pilis” // Tauta 1920 m., gegužės 11 d., p. 3