Vedrių piliakalnis

Vedrių piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajone, Vedrių kaime. Jis įrengtas Akmenos kairiajame ir Akmenyno dešiniajame krantuose, jų santakoje. Aikštelė buvo 35 m ilgio, pailga rytų-vakarų kryptimi, kiek aukštesniu rytiniu galu. Jos plotis neaiškus, nes Akmena nuplovė didžiąją piliakalnio dalį, liko tik 1-5 m pločio (rytų pusėje) jo pietinis kraštas ir šlaitas. Rytiniame aikštelės gale supiltas 5 m aukščio, 30 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m pločio, 4 m gylio griovį. vakariniame gale įtvirtinimai mažiau aiškūs, nes čia jie beveik visiškai nuplauti (išliko tik pats pietinis jų kraštas). 8 m žemiau aikštelės būta griovio ir už jo supilto 15 m pločio pylimo, kurio išorinis pylimo 3 m aukščio šlaitas leidosi į 9 m pločio, 1 m gylio griovį. Už griovio, toliau į vakarus buvo piliakalniui greičiausiai nepanaudota žemėjanti kalvos dalis.

Į rytus nuo piliakalnio, už griovio įrengtas priešpilis. Jo aikštelė trikampė, 33 su 15 m dydžio. Aikštelės rytiniame krašte supiltas 33 m ilgio, 5 m aukščio, 16 m pločio pylimas, už kurio yra 20 m pločio, 1,5 m gylio griovys.

Į rytus nuo priešpilio ir į pietus nuo piliakalnio 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos, molio tinko.

Anot padavimo, piliakalnyje kadaise buvo įsitvirtinę švedai, kurie skriausdavo vietinius gyventojus, nuganydavo jų pievas. Neturėdami pa­kankamai jėgų išvyti švedų, žemaičiai ėmėsi gudrybės – prieš švedų raitelius jie paleido tamsoje užaugintą eržilą. Pirmą kartą šviesą išvydęs eržilas blaškėsi, spardėsi ir pabaidė švedų žirgus. Pėsčius švedus žemai­čiai įnirtingai puolė. Mūšis vyko plyname lauke, kitoje Akmenos pusėje. Matyt, nemažai kraujo buvo išlieta, kad tą lauką vietiniai žmonės dar ir dabar vadina Kruvinąja Dirvele. Vis dėlto tada pavyko švedus nugalėti ir jie visam laikui apleido kalną. Žmonės, kad švedų ten buvo gyventa, kalną ir pradėjo vadinti Vedrių vardu.

Kita legenda byloja, kad švedų gyventa piliakalnio dalis įgriuvo į upę ir iš kalno išlindo skrynia. Ant tos skrynios sėdėjo pana. Ji trejus metus ten verkė ir prašė padėti. Bet piemenys ėmė į ją akmenis mėtyti. Tada pana pasakė: „Užaugs prie Akmenos medis, upė jam išplaus šaknis ir išvers medį, iš jo padarys lopšį, kuriame užaugs vaikas. Jis mane ir išgelbės bei skrynią pasiims.“ Po to skrynia nugrimzdo į sietuvą. Toje vietoje vanduo niekada neužšąla.