Akmuo velnio pėda – dingusio paveldo liudininkas

Akmuo Velnio pėda

Akmuo Velnio pėda (Žvirblių akmuo, Velnio akmuo, Akmuo su velnio kulnimis) – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Riedulys stūkso Panevėžio rajone, Ėriškių kaimo parkelyje, 100 m į rytus nuo kultūros namų. Paskelbtas saugomu Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 76.

Akmuo Velnio pėda yra suapvalintos formos, iš toliau primenančios kupetą ar kūgį. Jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 1,8 m, ilgis – 3,82 m, plotis – 2,55 m; didžiausia horizontali apimtis – 9,44 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis-biotitinis gneisas (juostuotas migmatitas), pilkai ir juosvai baltas (margas), kataklazuotas, smulkiagrūdis ir vidutingrūdis. Geologinis objektas yra palyginti gerame stovyje: paviršius vietomis pasidengęs kerpėmis ir samanomis, su keliais nedideliais įtrūkimais ir truputį nuskeltomis vietomis.

Istorija

Riedulys į Ėriškių parką buvo atgabentas iš melioruojamų Žvirblių kaimo laukų. Akmenyje buvo matyti keli natūralūs įdubimai, vadinami „velnio kulnimis“. Pasak padavimo, velnias saugojęs paslėptus pono pinigus, stovėdamas ant akmens. Taip ir likę jo pėdsakai.

Akmuo Velnio pėda buvęs labai populiarus, kai dar gulėjo Žvirbliuose pamiškėje, nes buvo tvirtinama, kad prie jo vaidenosi. Šį akmenį su įdubimais minėjo archeologas Petras Tarasenka „Lietuvos archeologijos medžiagoje“. Atvelkant į Ėriškius, jis buvo apverstas apačia, gulėjusia žemėje, į viršų ir tokioje padėtyje pastatytas būsimo parko vietoje, todėl jokių duobučių ar pėdų neliko matyti. Pasakojama, kad dar prieš keliolika metų piemenys apdaužę akmens paviršių, ir pėdų žymių nebebuvę. Atsidūręs Ėriškių kultūros namų kieme, riedulys prarado senąją aplinką ir jo vardui būdingus požymius bei savo kultūrinę vertę, virto paprastu dekoratyviniu akmeniu.

Pasakojama, kad ties tuo akmenimi dažnai vaidenasi. Visuomet čia velnias krikščionį žmogų kuriuo nors būdu prigaunąs. Štai, kad ir toks atsiti­kimas. Vienas žmogus pro tą akmenį į namus ėjo. Priėjus tą akmenį, pavijo žmogų kažin koks ponas, pora gerų arklių bevažiuojantis. Sulaikė tas ponas žmogų ir pasiūlė jį pavežti. Atsisėdo žmogus į pono vežimą. Kaip šoks arkliai, sudundėjo ratai, tik vėjas ausyse švilpia, nebuvo matyti nei dangaus, nei že­mės. Kiek laiko tokiu velnišku greitumu važiavo žmogus, neatmena, tik atsipeikėjo, kai ponas jam sako:
— Dabar jau lipk, atvažiavome!
Iššoko iš vežimo žmogus ir žiūri, kad jis ne pono vežime o ant „velnio“ kulnių akmens sėdėjo ir nuo jo nušoko.