Bradesių piliakalnis mena Sartų kilmės paslaptį

Bradesių piliakalnis

Bradesių piliakalnis, Tilteliomiškio piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Bradesių kaimo, Kriaunų seniūnija. Pasiekiamas iš plento 117 Zarasai–Bradesiai–Obeliai , 350 m neprivažiavus plento atsišakojimo į Zarasus, pasukus į dešinę vakarų kryptimi keliu link kaimo turizmo sodybos ir pavažiavus 1,3 km laikantis kairės – yra 100 m į kairę pietuose, prieš kelio posūkį į dešinę ir kylant į kalnelį, į vakarus sodybos.

Bradesių iliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, esančiame 5-6 m žemiau aukštumos viršaus, 100 m į šiaurę nuo Sartų ežero Bradesių įlankos šiaurinio kranto. Aikštelė ovali, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 26×18 m dydžio, 1 m iškiliu viduriu. Šlaitai natūralūs: šiaurinis šlaitas nuolaidus, vos 1,5 m aukščio, kiti statūs, iki 13-14 m aukščio.

Bradesių piliakalnis apardytas arimų, apaugęs pušimis. Bradesių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečiu. 

1949 m. ir 1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Kultūrinio sluoksnio nerasta, gyvenvietės pėdsakų nepastebėta.

Istorija

Piliakalnio tyrinėjimai vyko 1935–1936 m., rasta lipdytinės keramikos, geležies šlako gabalų, akmeninių trintuvų. Vėliau vietos gyventojai piliakalnį buvo aparę ir apsėję javais, bet derlius buvęs prastas, todėl daugiau žemės ten nebedirbo, o Bradesių piliakalnis ilgainiui apaugo pušaitėmis.

Nors Bradesių piliakalnis nėra nei toks garsus, nei taip ištyrinėtas, kaip kitoje Sartų ežero pusėje, pietiniame krante esantis Velikuškių piliakalnis, bet legendų, perduodamų iš kartos į kartą, netrūksta ir apie jį.

Pasirodo, anksčiau šis piliakalnis neturėjęs nė vardo, nes vietiniai žmonės jį laikė paprastu kalnu. Tik paskui jis buvo pavadintas Bradesių kaimo vardu. Ant šio piliakalnio Bradesių kaimo jaunimas kažkada rengdavo pasilinksminimus, vakarones, nors Joninės čia nebuvo švenčiamos.

Yra išlikę vietinių gyventojų pasakojimų apie įvairius senovinius radinius, atsitiktinai rastus šalia piliakalnio. Maždaug 1935 metais Vytautas Marcinkevičius šalia piliakalnio ardamas lauką rado storoką žalvarinę 20 cm ilgio adatą, kurią už 2 litus pardavė Lietuvos kariuomenės karininkui, archeologui ir muziejininkui Petrui Tarasenkai.

Legendos ir padavimai

Kriaunų muziejuje surinktuose vietinių žmonių prisiminimuose gali surasti ne vieną legendą ar pasakojimą apie piliakalnius.

Sakoma, kad seniau ant Bradesių piliakalnio vaidendavosi trys berniukai, kūrenantys laužą. Arba teigiama, kad vienas Bradesių kaimo gyventojas yra ant piliakalnio matęs elgetą su lazda. Lazdos būta nepaprastos – į ką tik elgeta su ja padaužydavęs, viskas virsdavę pinigais.

Yra pasakojimų ir apie Bradesių piliakalnio pietvakarinėje pusėje nusidriekusią pievą, kurią vietiniai vadina Tiltaliamiškiu. Spėjama, kad senovėje čia būta ąžuolynų, nes dar ir dabar šioje vietoje randama didelių šaknų, kelmų. Tikėta, kad čia vaidenasi. Yra išlikę pasakojimų apie tai, kaip vienas Bradesių kaimo gyventojas, Vincas Duogis, atjojęs naktigonėn. Naktis buvo šviesi, arkliai ramiai rupšnojo žolę. Žmogus atsigulė miegoti, užsiklojo kailiniais ir ramiai užmigo. Po kurio laiko pabudęs mato, kad kailinių nebėra. O kailiniai, tarsi „gyvi“ būtų, atsidūrę toliau nuo jo. Tas pats pasikartojo ne kartą. Pasak vietinių gyventojų, nuo to laiko V. Duogis ėmęs tikėti vaiduokliais.

Bet tai ne vienintelė vaiduoklių istorija, kurią patyrė V. Duogis. Kartą dieną, atėjęs į Tiltaliamiškį, po ąžuolu, augančiu netoli piliakalnio, pamatė jauną mergaitę, dėžutėje žvanginančią pinigus. Pamačiusi jį, mergaitė dar stipriau ėmė žvanginti pinigais ir šaukti: „Eikš čia, duosiu tau pinigų!“ Bet V. Duogis nesusiviliojo pasiūlymu, o išsigandęs pasileido bėgti namo. Nuo to laiko čia nebesilankydavo, o žmonės kalbėjo, kad ir mergaitė daugiau nesirodydavo.

O kartą Duogiui prisisapnavę, kad Tiltaliamiškyje po akmeniu užkasti pinigai. Jų reikėjo eiti išsikasti naktį. Nuėjęs prie akmens ėmė kasti. Duobė didėjo, o pinigų vis nebuvo. Tuo tarpu akmuo beveik visai užgulė duobę. Žmogus išsigando ir stryktelėjo iš duobės, ir iš karto duobę užgriuvo akmuo. Nors ir be pinigų, Duogis namo parėjo laimingas, kad pavyko išvengti mirties.

Kitam Bradesių kaimo gyventojui prisisapnavo, kad pingai Tiltaliamiškyje užkasti po dideliu kadagiu, bet juos išsikasti reikia naktį. Žmogus pabūgo lobio ieškoti naktį, todėl kasinėti ėmė dieną, tik jokių pinigų nerado. Sako, todėl, kad kasė dieną.

Bene populiariausia legenda apie Bradesių piliakalnį, susijusi su Sartų ežeru ir kitame jo krante esančiu žinomu Valikuškių piliakalniu. Pasakojama, kad kadaise tarp abiejų piliakalnių per ežerą buvo nutiestas pakabinamas tiltas. Vienoje ežero pusėje gyveno vienas ponas, kitoje – kitas. Kartą, pasikinkęs keletą sartų žirgų, vienas ponas važiavo į svečius pas kitą. Matyt, viešnagė nenusisekė. Grįžtant ponui namo, jo bičiulis nutarė jį pražudyti – žirgams lekiant per tiltą, jis tą tiltą atkabino ir ponas su palyda bei sartais žirgais nugarmėjo į ežero gelmes. Kadangi žirgai buvo sarti, nuo to laiko ežerą pradėta vadinti Sartais.

Kalbama, kad toje vietoje, kur nugarmėjo tiltas su karieta, žvejai tinklais ištraukdavę senų tilto liekanų. Šioje vietoje dar ir dabar nebandoma žvejoti, mat yra paskendusių didelių medžių.

Yra ir kitų šios legendos variantų. Pasakojama, kad ant Velikuškių piliakalnio buvusi pilis ir ten gyvenęs žiaurus ponas. O ant Bradesių piliakalnio buvęs dvaras. Kartą pas žiaurųjį poną atėjęs elgeta paprašė duonos. Ponas atsisakė elgetą sušelpti, todėl, kai tiltu važiavo į savo dvarą, vargšas tiltą atkabinęs, o ponas su visais žirgais paskendo ežere. Nuo to laiko ežeras vadinasi Sartais, nes ežero vandenyse pražuvę žirgai buvo sarti. Sakoma, kad ponui nuskendus, ant Velikuškių piliakalnio vis girdėdavosi verksmai – tai pono dukterys liūdėjo tėvo.

Kitas šios legendos variantas pasakoja ant Bradesių piliakalnio buvus dvarą, kuriame gyvenusi žiauri ponia. Vieną kartą į tą gražų dvarą užklydęs elgeta paprašė išmaldos. Vietoj išmaldos žiaurioji ponia elgetą užpjudžiusi šunimis. Vargšas nusprendęs atkeršyti poniai ir jai tiltu per ežerą važiuojant ketvertu žirgų pakinkyta karieta, nukabinęs tiltą. Pamačiusi, kad neišsigelbės, ponia prakeikusi savo dvarą: „Skęstu aš, tegul skęsta ir mano dvaras.“ Sulig tais žodžiais prasmegęs ponios dvaras žemėn, o jo vietoje atsiradęs didelis kalnas.