Biržų pilis – legendos atgijusios mūre

Biržų pilis

Biržų pilis, Biržų tvirtovė – pilis Biržuose, Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Pilies rūmuose įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir biblioteka. Biržų pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Renesansinė bastioninė Biržų pilis, istorijos ir architektūros paminklas.

Pilyje įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ – vienas lankomiausių Biržų krašto objektų. Gausų lankytojų skaičių lemia įdomiai parengtos muziejaus ekspozicijos, patrauklios edukacinės programos vaikams bei suaugusiesiems ir, be jokios abejonės, tai, kad muziejus įsikūręs Biržų pilies, priklausiusios kunigaikščiams Radviloms, rūmuose, viename įdomiausių ir turtingiausią istoriją menančių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje. Buvusi viena galingiausių ir reikšmingiausių XVI–XVII a. bastioninių tvirtovių, Radvilų pilis XVIII a. pradžioje paversta griuvėsiais, beveik tris šimtmečius grimzdo užmarštin, kol XX a. pabaigoje iš griuvėsių buvo pakelti pilies rūmai. Tačiau rūmai – tai tik didžiulio ir buvusio labai reikšmingo objekto – Biržų bastioninės tvirtovės komplekso – dalis. Viena gražiausių ne tik muziejininkų, bet ir daugumos biržiečių regimų vizijų – atstatytas visas Radvilų tvirtovės kompleksas.

Biržų pilis ir Biržų istorija

Biržai ne visada taip atrodė, kaip kad dabar. Buvo laikai, kada toj vietoj augo ir žaliavo didžiausios girios, pilnos įvairių žvėrių ir paukščių. Kuriuo laiku ten pra­dėjo žmonės gyventi, nėra žinių. Tik tam tikslui jie turėjo iškirsti gražų beržyną, ir nuo to vieta gavo Biržų vardą. Pir­moji sodyba buvo ten, kur dabar yra dvaras.

Biržų vardas pirmą kartą raštuose pasirodė 1415 m., kada Vladislovas Jogaila, lankydamas Lietuvą, aplankė ir Biržus. Tuo laiku ten jau buvo medinė pilaitė. Joje slėpdavosi aplinkiniai gyventojai nuo kryžiuočių užpuolimų. Toji pilaitė turėjo gan ilgą laiką išstovėti netaisoma ir nežiūrima, nes savininkai ten negyvendavo.

Pirmasis Biržų savininkas buvo Gregorius Fiedkorius, Kazi­miero Jogailaičio sekretorius. Jis vedė Oną, Mykolo Radvilos, pirmo turėjusio tą vardą, dukterį. Būdamas bevaikis, Fiedkorius užrašė turtus žmonai. O toji mirdama viską paliko dviem sa­vo sūnėnam: Albertui — Vilniaus vyskupui ir Jurgiui — hetmanui. Tuo būdu Biržai perėjo į Radvilų rankas ir buvo jų iki 1811 m., kada grafas Juozas Tiškevičius Biržus nupirko už skolas.

1603 m. Kristupo I-ojo pastatoma mūrinė Biržų pilis

1547 m. Biržai pasidarė kunigaikštija. Bet nei kun. Jurgis, nei jo sūnus kun. Mykolas Rudasis Biržuose negyveno. Tik Mykolo sūnus kun. Kristupas I perkėlė savo rezidenciją į Biržus, pastatė 1603 m. mūrinę pilį ir davė pamatus miestui, iš anksto suteikdamas jam daug privilegijų; pily pasistatė rūmus ir nuo­lat ten gyveno, tat parodo laiškai, rašyti žento Leono Sapiegos ir siųsti į Biržus. Iš Biržų kun. Kristupas skubėjo 1599 m. į kovą ties Kokenhuzenu. Ir iš viso, Biržai tuo laiku buvo ka­riuomenės susirinkimo vieta, nes buvo pasieny.

1603 m. Zudermanijos kun. Karolis puolė savo sūnėną karalių Zigmantą III. Jonas Karolis Chodkevičius, atkeliavęs į Biržus, surinko kariuomenę ir ėjo padėti Lenkijai. Po kelių metų kunigaikštis vėl ėmė grasinti Lenkijai. Chodkevičius antrą kartą atvyko į Biržus, vadovaudamas karaliaus kariuomenei.

Ne kokie laikai Biržams atėjo, kai 1625 m. Švedų kar. Gus­tavas Adolfas peržengė Lietuvos sienas. Po to, kai jam pasi­davė Kokenhuzenas, Selburgas, Dinaburgas, Gustavas atėjo į Biržus. Pilies viršininkas atsisakė pasiduoti. Gustavas neturėjo su savim tiek kariuomenės, kad galėtų jėga įsiveržti ir atsitraukė į Nemunėlio — Radviliškį. Ten susijungė su likusia kariuome­nės dalimi ir vėl puolė Biržus. Šį kartą pavyko. Paėmė 60 patrankų, iždą, kariuomenės maisto atsargą ir viską išgabeno į Rygą.

Tų laikų pilies valdytojas kun. Kristupas II rašė laišką sei­meliui, prašydamas lėšų piliai atstatyti. 1626 m. seimelis nutarė Radvilą už nuopelnus apdovanoti, t. y. padėti pilį atstatyti.

1655 m. Biržų pilis užimama, bet neilgam

1655 m. Karolis Gustavas, susijungęs su Brandenburgijos kurfiurstu, ėjo į Lietuvą. Jie slaptai susitarė su kun. Jonušu ir Boguslavu, ir tie laisva valia atidarė priešams Biržų pilies vartus. Priešai paliko ten savo įgulą, bet hetmanas Gosievskis atėmė pilį. Kun. Jonušas mirė kartu su švedų belaisviais, o kun. Boguslavas pasislėpė priešų stovykloj. Vėliau kun. Boguslavas susitaikė su karaliumi ir gavo daug malonių. Tuo laiku jis ėmė taisyti rūmus ir pilį, pritaikindamas juos savo didybei.

Pilies eksterjeras ir interjeras

Rūmai buvo nežinomo ir keisto tuo laiku stiliaus. Langai buvo aptaisyti švinu. Laiptai — akmeniniai. Išorinėse duryse buvo piešiniai. Priemenės durys buvo poliruoto akmens ir glensuoto gipso. Kunigaikščio raštuose rastas įsakymas pilies mū­rininkui iškalti virš priemenės durų įdubimą — nišą statulai. Rūmų sienos viduje buvo klotos kokliais, pagražintais herbu. Herbo pavyzdį atsiuntė kun. Boguslovas. Apatinės galerijos ir rūsiai buvo išgrįsti paprastais akmenimis. Viduriniuose kam­bariuose turėjo būti iždinė. Valgomasis kambarys norėta meniš­kai papuošti. Jame buvo padaryta šoniniai įdubimai biustams. Lubų projektą darė architekt. Spinovskis. Braižiny atvaizduotas susitikimas kun. Kristupo Radvilos ir Karaliaus Gustavo. Rūmai viduje turėjo suktus laiptus. Stogas plokščias, o kaminai dengti (su koptūrais). Ant paviljonų stogų buvo rutuliai, ant kurių stovėjo mediniai paauksuoti ereliai. Paviljonų kopulai — žali, stogai — raudoni. Rūmų stogo gontai ąžuoliniai, fugavoti.

Be to, kun. Boguslavas sutaisė priešo apardytas tvirtovės sienas. Viršuj vartų pastatė aštuoniakampį bokštą, kuriame įtaisė laikrodį. Vartuose įmūrijo „toblyčią“ su paauksuotu parašu, o virš „toblyčios“ stovėjo akmeninė kun. Krištupo I-jo statula.

O štai ką pasakoja pilies komendantas Karlick’as. Tas pareigas jis pradėjo eiti 1659 m. ir baigė 1682 m.

„Prieš porą metų čia nebuvo nei dvaro, nei folvarko, nei miesto. Apylinkės buvo beveik neapgyventos.

Tvirtovė prisilaikydavo didžiausio atsargumo, kai reikėdavo išleisti ar įleisti darbininkus ir šiaip žmones.

Tvirtovės sienų taisymas buvo atliekamas labai rūpestingai. Pylimo keturiuose kampuose išmūrijo parako sandėlius. Meis­trus kvietėsi iš Vokietijos. Patrankas dirbo Slucke, kulkas ir granatas gabendavo iš Kurliandijos, o ietis ir durtuvus kalė vietoj“.

1665 m. pilį aplanko Ona Radvilaitė

1665 m. į Biržus turėjo atvažiuoti kun. Boguslavas. Tada komendantas liepė iš Rygos atgabenti 175 butelius ispaniško vyno, o vietoj liepė padaryti keletą statinaičių midaus ir alaus. Kun. Boguslavas neatvyko, bet tais pat metais Biržų pilis sulaukė kitų svečių. Apie tai komendantas raportavo kun. Boguslavui:

„Vakar į pilį atvyko Kurliandijos kunigaikštienė ir kunigaikš­tytė Ona Radvilaitė, kun. Jonušo duktė, o Jūsų Aukštybės suža­dėtinė. Apie savo atvykimą jos pranešė tik užvakar, todėl mes nesuskubom tinkamai prisirengti. Nežiūrint to, jos buvo gerai priimtos. Vyno turėjom ir midaus taip pat užteko. Ponios labai norėjo vėžių, tad mes išsiuntėm žmones jų gaudyti. Siuntėm pasiuntinius pas Papilio Storastą, bet ir ten nieko negavom. Tada siuntėm žmones į kitus dvarus ir folvarkus. Kol iš ten atgabeno vištas, žąsis ir kitką, kunigaikštienės virėjos neturėjo darbo. Po pietų ponios apžiūrėjo rūmus ir tvirtovę. Kurlian­dijos kunigaikštienei labai patiko tvirtovė, kuri esanti panaši į Oranijos kunigaikščio tvirtovę. Po to jos išvažiavo“.

1667 m. viešėdamas Biržuose, kun. Buguslavas aplankė Mintaujoj Kurliandijos kunigaikštį. Grįždamas iš ten taip sun­kiai susirgo, kad vos pasiekė Biržus. Gyveno ten, kol pasveiko.

Apie 1668 m. komendantas taip rašo savo atsiminimuose: „Šiais metais išleidom 500 zl., pirkdami vėliavas, trimitus, dūdas ir būbnus.

Prie bendro Biržų gynimo turėjo prisidėti 5 kun. dvarininkai, i 11 kun. nuomininkų ir 6 totoriai. Dvarininkų po lenkų ženklu bu­vo 28, o vokiečių — 12. Naujokų iš Biržų, Svėdasų, Vyžuonių ir Dubingių — 135, iš jų 73 raiteliai“.

Legendos ir padavimai

Pasakoja seni žmonės, kad kai seniau statydavo kokį namą ir norėdavo, kad jis ilgiau išsilaikytų nesugriuvęs, tai į to namo sieną įmūrydavo gyvą žmogų. Kai statė Biržų pilį, tai į vieną jos kertę įmūrijo tik išėjusius iš bažnyčios jaunavedžius. Dabar Biržų pilis jau seniai sugriuvus, bet ta kertė, kur yra jaunavedžiai įmūryti, tebėr visai sveika.