Betygalos I piliakalnis

Betygalos I piliakalnis

Betygalos piliakalnis (dar vadinamas Betygalos pirmuoju piliakalniu) – piliakalnis šalia Betygalos, Raseinių rajone, patenkantis į Dubysos regioninio parko teritoriją. Pasiekiamas iš kelio 3504 Ariogala–Betygala–Šiluva  pasukus prie naujųjų Betygalos (Pilkalnio) kapinių, toliau nuo jų lauko keliuku pavažiavus 300 m pro kapinių šiaurinį pakraštį, laukų kraštu (yra kairėje). Prie kapinių stovėjimo aikštelės pastatyta rodyklė į Betygalos piliakalnius. Piliakalnis pažymėtas informaciniu stendu. Nuo Antrojo piliakalnio nutolęs apie 300 m į šiaurės vakarus (į Betygalos pusę).

Piliakalnis įrengtas aukštumos iškyšulyje į Dubysos slėnį, Vaškutės upelio dešiniajame krante. Iškyšulys apardytas ankstesniais laikais čia ilgai ariant, kasinėjant. Vėliau ši vieta tapo nenaudojama, dirvonuojančia, dalis – apaugusi išretintais medžiais. Papėdėje, į kapinių pusę, trykšta šaltinis „Krivio akis“.

Istorija

Betygalos piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio–II tūkstantmečio pradžios laikotarpiu.

Padavimai ir legendos

Seniais Švedų karų laikais atėjo į Betygalą Švedų kariuomenė. Ten kur dabar stovi skardus kalnas buvo pilis. Išėjusi iš pilies lietuvių kariuomenė il­gai gynėsi, bet neišlaikė ir pasitraukė į miškus.

Po kiek laiko lietuviai vėl rengėsi švedus nuo pilies kalno numušti, bet tas lietuviams būtų daug aukų kainavę. Tik atsirado vienas, gudrus lietuvių ka­reivis, kuris sugalvojo be ginklo švedus nuo kalno nuvaryti.

Taip vieną naktį lietuvių kareiviai aprėdė žirgą vario skarda ir iš miško iš­vedę pavarė jį į pilies kalną pas švedus. Toks nepaprastas arklys labai nustebino visus švedų kareivius ir sukilę ėmė vytis ir gaudyti auksini arklį. Tuo tarpu lie­tuvių kareiviai puolė pilies kalną ir užėmė… švedai net nesuspėjo ginklų pasi­imti. Ir daugiau švedai pilies kalno iš lietuvių nebeįstengė atimti.

žmonės kalba, kad ir dabar kai kada kalne pasirodąs aukso žirgas ir esąs gir­dėti jojančių raitelių dundėjimas.

Taip pasakojo vienas senukas, sėdė­damas, pamiškėj ties garsiuoju Betygalos pilies kalnu. Yra ir daugiau gražių pa­sakų.

Gražios apie ši kalną žemaičių pasa­kas, bet gražus ir kalnas. Daug kas ateina juo pasigrožėti.

B. Buračas

Betygala

Betygala (Raseiniu pav. ant Dubysos kranto). Czionai ant didelio ir toli matomo pilkalnio yra dar kelmai szulu nů szventinyczios senovēss Lietuviu tikėjimo, kur amžina ugnis dege ir Žemaicziu kryviu kryvaitis liki apkriksztyjimo per Jagelą gyveno. Buvo ant to kalno tvirta pilis, vadinama Kryżoku Okaimiu. Zmones bijo po tą kalną vaikszczioti sakydami, kad tenai vaidinasi, ir nenor neko apie kalną pasakoti, laikydami už grēką. Tasai kalnas apaugęs gire tur savyje daug pylimu, ravu ir kitu dalyku zmoniu ranka iszdirbtu. Zmones pasakoja, kad tenai yra pakasti senovēs tikėjimo dievai. Ne toli nu tenai yra kaimas su baźnyczia, vadinamas Ugioneis. Ugionei dabar rokůjami už stebluklingą vietą. Arti baźnyczios yra szulinys koplyczele apręstas, kurio vandů esąs stebuklingas. Kad vieną kartą valē tą szulinį, tai ant jo dugno rado visokiu senoves piningu, primētytu musu sentēviu ant aukos.

M. Davainis-Silvestraitis „Betygala” // Aušra 1885 m., nr. 2-3, p. 61.

Vylius žemaičio

Uteniui didžiu kunigaikščiu esant, Prūsų kryžokai savo antpultėmis didžiai įkyrėjo žemaičiams, todėl ir tie kaip įmanydami steigės jiems atmonyti.

Metuose 1285 jaunas ponaitis Girdilis, turtingų tėvų sūnus, ynas žemaitis, šiaip apsivertė. Nuvažiavo į Prūsų miestą Ragainę, pasisakė norįs kataliku būti ir išmokti jos įstatymų. Vokiečiai priėmė jį žmoniškai, kunigui Ragainės įsakė mokyti poterių ir taisyti prie krikšto. Kunigas mokė. Girdilis rodės pamylėjęs katalikų tikėjimą, buvojo bažnyčioj, klaupės meldės ir sakės norįs krikšto. Dar tarsi pamylėjo dukterį vieno turtingo vokiečio, kas dieną ją lankė ir ketino toj pačioj dienoj priimti krikštą ir šliūbą.

Taip į meilę vokiečių įsipirkęs, ne kartą sakė: „Oi, kaip būtų gerai, kad jūs visus žemaičius apkrikštytumėt, nes vargsta tamsybėj pagonių vieros.” Paskiau tarė: „Žinot patys, jog yra Žemaičiuose ties upe Dubysa garsinga pilė, kad suteiktumėt man būrį kryžokų, aš ją veikiai jums atiduočiau. Toj pilėj gyvendami, galėtumėt žemaičiais valdyti kaipo padonaisiais. Vokiečiai, visuomet geisdami žemaičius pamušti, patikėjo tai kalbai ir atidavė po valdžia Girdilio šimtą kareivių.

Girdilis, visa tai padaręs, nakčia pagal davė žodį žemaičių vyresnybei; pasakė, kokioj dienoj ir kokioj syloj ateis po pile. Keletui dienų praslinkus, sėdo į arklį ir traukė slapta per miškus drauge su vokiečiais. Prisiartinus prie pilės, Onkaimis vadintos, tarė Girdilis: „Sėskimės, pasivalgykim ir pasiilsėkim, idant stipriai galėtumėm grumtis; pilė jau nebtoli, kurioj gal nėra nė įgulos.” Vokiečiai, vyliaus nesamprotaudami, paklausė, sėdo nuo arklių, paleido tuos ganytis į pievą, numaustė savo geležies kepures ir susėdo valgyti.

Vos tai padarė, žemaičių daugiau ne tūkstantis šmurkš išpuolė iš pilės it širšūnai iš drevės, beregint apsiautė visus vokiečius ir išpjovė it žydai kalakutus Velykoms. Vienas Girdilis gyvas bepaliko. Žemaičiai paglemžė vokiečių arklius, vežimus, ginklus, pinigus ir visa, ką tiktai rado.

Ragainės vokiečiai laukė žinios apie tą savųjų žygį, bet nebuvo kam žodžio duoti. Neveikiai dasižinojo buvę nuo Girdilio apviltais ir visus vokiečius pražuvus. Narbutas knygoj IV.

M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 613-615