Čeberakų piliakalnis

Čeberakų piliakalnis

Čeberakų arba Pasamanės piliakalnis – piliakalnis, esantis Visagino savivaldybės teritorijoje. Pasiekiamas nuo sankryžos Visaginas – Visagino ūkinė dalis pasukus į dešinę (R) keliu, pavažiavus juo 3,5 km, laikantis labiau dešinės, iki dešinėje pasibaigs pastatai, po to už 100 m pasukus į keliuką kairėje (ŠR), važiuoti 1 km pro Pasamanio ežerą kairėje, laikantis arčiau ežero kranto iki kelio galo, paėjus takeliu per upelį ir mišku 600 m iki keliukų sankryžos, joje – į kairę (PV), eiti 400 m (yra kairėje keliuko, atėjus į trečią kalvą, ties ta vieta, kur keliukas pradeda leistis žemyn, miške, Gaidės meistrijos miško 197 kv. centrinėje dalyje. Sunkiai randamas, nes miške yra daug įvairių keliukų). Įrengtas aukščiausioje didelės kalvos šiaurinėje dalyje. Šlaitai iki 11 m aukščio, viršutinė dalis (iki 6 m) pastatinta. Anksčiau visi 4 šlaitai turėjo vardus: Beržalotas, Kumša, Barankiškė, Šlininė. Aikštelė ovali, 60×20 m dydžio, su kultūriniu sluoksniu, kuriame rasta apdegusių akmenų, brūkšniuotos keramikos. Aikštelės pietiniame pakraštyje supiltas 0,5 m aukščio, ~10 m (ties pagrindu) pločio pylimas. Šlaite, ~1 m žemiau yra ~10 m pločio terasa. Dar 1,5 m žemiau yra užskleisto griovio liekanos ir supiltas antras pylimas (~0,3 m aukščio nuo griovio, ~6 m pločio). Šiauriniame piliakalnio šlaite, 2 m žemiau aikštelės krašto, iškastas ~2 m pločio griovys, už jo supiltas ~0,2 m aukščio, 4 m pločio pylimas. 2 m aukščio pylimo išorinis šlaitas leidžiasi į antrą griovį (dugno plotis 1 m), už kurio kyla antras 0,5 m aukščio, 5 m pločio pylimas. Jo išorinis 1,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 12 m pločio terasą. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia.

Legendos ir padavimai apie Čeberakų piliakalnį

Pasakojama, kad seniau, kada tas kalnas dar nebuvo apaugęs kaip dabar senomis pušimis, eglėmis, aplinkui gyventojai čion ganydavę galvijus. Kažkokį rytą piemenė, beganydama ant kalno viršaus, radus labai gražius raktus. Kada ji juos namol parsinešus, tūlą laiką pas save paslėpus laikė, prisisapnavęs jai kažikas, tardamas: „Mergel, kam tau tie raktai, nunešk ir padėk juos, kur radai, ne tau jie priguli. Už tai gausi daug pinigų“. Paklususi tam paslaptingam balsui, padariusi kaip sakyta. Nunešus raktus padėjo, kur buvo radus ant kalno viršaus, toje vietoje radus sau tris tolerius. Skelbiama iš: Žiogas J. Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėje. Vilnius, 1909, p. 16. Tūloje iškilmingoje šventėje aplinkiniai piliakalnio gyventojai susirinkę ant pamaldų. Po mišių, pamokslo laike, dėlei nesuprantamų priežasčių, bažnyčia su žmonėmis ėmus ir prasmegus. Bet kaip bažnyčia, taip ir joje esantis žmonės per ilgus amžius pasiliko tame pačiame padėjime: kunigas kaip pamokslą sakė, taip ir sako. Žmonės gi, kaip atidžiai klausė, taip ir klauso lygšiolaik, nežinodami ir nejausdami, kad jau mažai praslinkę. Bet kada kunigas, pabaigęs pamokslą, pasakysiąs „Amen“, tai būsianti svieto pabaiga ir paskutiniojo teismo diena. Senovėje žmonės, ar tai saulei tekant, ar tai prieš tekėjimą rytinį rūką (miglą) regėdami, sakydavę: „Tai dūmai iš Čeberekų piliakalnio, stebuklingai prarijusio bažnyčią su žmonėmis“. Jei tie patys žmonės senovėje būdavę kada šventadieniais arti piliakalnio, tai girdėdavę neaiškų toli gilumoje balsą – giedojimą, todėl sakydavę, jog tai iš žemės prarytosios bažnyčios jis paeinąs. Skelbiama iš: Žiogas J. Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėje. Vilnius, 1909, p. 17.

Informacija apie Čeberakų piliakalnį literatūroje:

Čeberakų piliakalnis

Nuo Gaidės pilijos į šeurės-vakarus, 4-tame varste tarpu Čeberaku kaimo ir Pasamanės k. vidurkyje, stūkso supiltas, aplinkiniams gyventojams žinomasis, pilekalnis — Čeberaku pilekalnis. Šiandieną tasai kalnas ir jo apylinkės yra apaugusios tankiais pušynais, eglynais: jis yra 85 m. ilgas. 43 m. platus, 27 m. aukštas. Nuo rytu pusės žymu senovėje buvusi didelė grabe (fossa) su volu, nes kalno trauktasi savo aukštumu toliaus į rytus, todėl didelis griovis jį atskiria; nuo šeurės iš prigimimo yra didelė duobė, ir kalnas čionai buvo labai status, beveik ir dabar neužeinamas; taipogi ir pietų pusėje mažai ką nuolaidesnis, o nuo pietu-vakaru apgintas buvo ežeru Samane ir jo dar ir dabar nepereinamomis pelkėmis. — To pilekalnio visos keturios pusės turi atskirus vardus: Beržalatas, Kumša, Barankiškė ir Šlininė.

Apie tą kalną iš senovės daug ką pasakojama. Buk senovėje čionais būta kažikokios bažnyčios, šventenyčios: senesniejie matę jos pamatu pėdsakas, palaikus. Ant to kalno rastas akmuo su kažikokiomis neperskaitomojo rašto 10 eilėmis. Tas neabejotina: nes sakė man ne vienas, nurodydamas raidžiu didumą. Akmuo sudegintais vėliau kalkių duobėje. Dar rasta tris aptašyti akmenis 18x36x60 cm. didumo. Pasakojo man, jog užlipti į kalną nuo šeurės pusės tyčiai buvę padaryti akmeniniai laiptai į žemę įleisti. Sunku buvo susekti tą vietą dėl apaugimo storomis samanomis ir tankaus miško šaknimis. Visas kalnas labai apsamanojęs. Ant pietinio Samanės ežero krašto, senovės žmonės nurodo senkapiu vietą: yra tai smėlinis kalniukas. Tenai, buk, dar ne per seniai stovėję supuvę ąžuoliniai kryžiai; tai buvę kapai artymiausios ant pilekalnio šventenyčios. Nežinia dėl ko, kaip vieną vietą t. y. Čeberaku pilekalnį, taip ir kitą, t. y. kapus, senesniejie žmonės vadina: „Holub gorodas“. Aplink čionai visur gyvena aplenkėję lietuviai (lietuviškai dar tebekalbą), baltgudžiu visiškai nėra.

Girdėjau šias, pilekalnį puošiančias, pasakas.

1) Seniaus, kada tas kalnas dar nebuvo apaugęs, kaip dabar senomis pušimis, eglėmis, aplinkui gyventojai čion ganydavę galvijus. Kažkokį rytą piemenė, beganydama ant kalno viršaus, radus labai gražius raktus. Kada ji juos namol parsinešus, tūlą laiką pas save paslėpus laikė, prisisanavęs jai kažikas, tarydamas: „Mergel, kam tau tie raktai; nunešk ir padėk juos, kur radai; ne tau jie priguli. Už tai gausi daug pinigu”. Paklusni tam paslaptiniui balsui, padarius, kaip sakyta. Nunešus raktus, padėjo, kur buvo radus ant kalno viršaus; toje vietoje radus sau tris tolerius. —

2) Tūloje iškilmingoje šventėje aplinkiniai pilekalnio gyventojai susirinkę ant pamaldų. Po mišių, pamokslo laike, dėlei nesuprantamų priežasčių, bažnyčia su žmonėmis ėmus ir prasmegus. Bet kaip bažnyčia, taip ir joje esantis žmonės per ilgus amžius pasilaiko tame pačiame padėjime: kunigas, kaip pamokslą sakė, taip ir sako, žmonės gi, kaip atydžiai klausė, taip ir klauso ligšiolaik, nežinodami ir nejausdami, kad jau amžiai praslinkę. Bet, kada kunigas, pabaigęs pamokslą, pasakysęs — Amen, — tai busianti svieto pabaiga ir paskutiniojo teismo diena. – Senovėje žmonės, ar tai saulei tekant, ar tai prieš tekėjimą rytinį rūką (miglą) regėdami, sakydavę: „tai dūmai iš Čeberakų pilekalnio, stebuklingai prarijusio bažnyčią su žmonėmis“ Jei tie patįs žmonės senovėje būdavę kada šventadieniais arti pilakalnio, tai girdėdavę neaiškų toli gilumoje balsą — giedojimą, todėl sakydavę, jog tai iš žemės prarytosios bažnyčios jis paeinąs. —

J. Žiogas „Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėje” // Lietuvių tauta 1909 m., 1 knyga, 3 dalis, p. 326-327