Čiobiškio urvas

Čiobiškio urvas

Čiobiškio urvas arba Rynos urvas – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas Širvintų rajone, Čiobiškio sen., Stepanavos kaime. Priklauso Ukmergės miškų urėdijos Čiobiškio girininkijos (780 kv., 12 skl.) teritorijai. Urvo vieta yra 0,4 km į rytus nuo kelio 4305 Musninkai–Čiobiškis–Gelvonai–Vytinė , 1,3 km į šiaurės vakarus nuo Čiobiškio. Objektas nuorodomis nepažymėtas. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės, išlipę iš automobilio, eikite į priekį ir už kelių dešimčių metrų keliukas pasuks į mišką. Netrukus keliukas pereis į takelį, kuris atves prie medinio tiltelio per upelį. Už jo visą laiką teks kopti aukštyn. Eikite tūkstančių pėdų išmintu takeliu, kol per išvirtusius medžius ir šabakštynus pastebėsite žemyn nusidriekusio smėlio juostą. Už “posūkio“ bus urvo prieigos. Grįšite tuo pačiu takeliu

Urvas glūdi Čiobiškio miške, tekančio Rynos upelio suformuotos griovos šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vandens lygio (absoliutus aukštis – 76 m). Dėl gamtinių sąlygų jautrumo, Čiobiškio urvas yra netinkamas lankymui, be to, jis gali būti pavojingas dėl nuo skliauto atitrūkstančių smėlio sluoksnių dalių (sucementavimas mažėja į viršų). Šio urvo aukštoji dalis gali užgriūti netolimoje ateityje.

Čiobiškio urvas yra unikalus, nes jis yra vienintelis Lietuvoje kvartero dariniuose. Urvas susiformavęs smiltainyje – karbonatiniu cementu sucementuotame smėlyje. Smėlis vietomis smulkus, vietomis įvairaus rupumo su pavieniu žvirgždu iki 1 cm diametro, pilkai geltonas, įstrižai sluoksniuotas. Urvo aukštis 1,5 m (pradžioje), gilyn einant visiškai sumažėja, ilgis apie 9 m. Jame yra daug mažų atšakų, kairėje nuo įėjimo yra „kolona“.

Istorija

Svarbiausia sąlyga urvui susiformuoti buvo smiltainio klodo susidarymas. Karbonatinio cemento kristalizacija galėjo įvykti holocene, prieš kelis tūkstančius metų, kada gruntiniame vandenyje buvo padidėjęs hidrokarbonatų kiekis, o jų virtimas kalcio karbonatiniu mineraliniu cementu vyko dėka slėgio pokyčių tekant požeminio vandens šaltinio tėkmei poringo ir laidaus smėlio sluoksniu.

Urvo tolesnį formavimąsi lėmė požeminio vandens lygio nukritimas, smiltainio klodo nusausėjimas ir biraus smėlio dalelių išplovimas iš po smiltainio. Taigi patį urvą suformavo šaltiniai (sufozija), ištekėję iš šlaito. Šiuo metu požeminio vandens srautai yra pakitę, todėl urvas yra sausas. Vienas iš nedaugelio žinomų neapvandenintų urvų Lietuvoje. Tuo tarpu visai netoli olos išsikrauna šaltinis, formuojantis naują sufozinį cirką ir naują griovos atšaką. Gal būt požemyje formuojasi naujos tuštumos, jei iškrovos vietoje slūgso smiltainiai.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad šis urvas ilgą laiką tarnavo kaip slėptuvė. Jį neva buvo pamėgę vietiniai jaunuoliai. „Vieni čia bėgdavo slėptis nuo šaukimo į kariuomenę. Kiti urvo landose skirdavo slaptus pasimatymus patinkančioms merginoms“. Vargu ar tai tiesa, nes ir anuomet buvo daugybė patogesnių vietų porelėms slapta susitikti, nei eiti toli į mišką. O ir vieta tam ne itin patogi. Nebent kažkam reikėjo dar nepatirtų įspūdžių.