Ežerė

Ežerė

Ežerė – ežeras Lietuvoje, Molėtų rajone, 6 km į pietus nuo Molėtų, į vakarus nuo kelio 172 Raudondvaris–Giedraičiai–Molėtai. Išsidriekęs rytų-vakarų kryptimi 0,91 km, didžiausias plotis 0,29 km. Altitudė 153,2 m. Giliausia ežero vieta yra pietinėje dalyje ir siekia 10 m. Krantai statūs, aukšti, apaugę medžiais ir krūmais. Kranto linijos ilgis 2,4 km. Ežerą supa dirbami laukai, pietryčiuose auga miškelis. Ežerės ežeru iš pietų į šiaurę prateka Puntos upelis (Šventosios baseinas).

Prie Ežerės įsikūrę Žvirbliškių, Raupiškio, Šiaudiškių ir Laumėnų kaimai.

Pavadinimas kilęs nuo žodžio ežeras.

Legendos ir padavimai

Prie Dubingių — Molėtų vieške­lio sliūkso didelis ežeras, vadina­mas Ežere. Bet seniau ji vadinda­vo Laumių ežeru, nes nuo jo gavo vardą ir prie ežero stvoįs Laumenų kaimas. Seniau Laumių ežeras buvo laikomas pakerėtu, pavojingu. „Vaikai, neikite į Ežerę laumės pagaus! Nemaudyk arklių Ežerėje — laumės suskiu apleis! Negirdyk karvių Ežerėje — laumės pieną atims!“, perspėdavo senieji pie­menis ir bernus. Mat, ežere buvo gausybė laumių, labai žiaurių ir kerštingų. Žmogus maudo ežere arklius — laumės savo seilėmis patepa kanapas. Arkliai gauna su­skį, sulysta ir nugaišta. Įbrenda į ežerą karvės — laumės iščiulpia pieną, ir karvės užtrūksta. Besimaudantiems laumės savo ilgais plaukais supančioja rankas ir ko­jas, ir šie turi skęsti. Kartą vie­nas bernas nutarė pasijuokti iš laumių. Jis buvo drąsus, stiprus, geras plaukikas, nesilsėjęs per­plaukdavo Siesarties ežerą išilgai. Bet čia vos nuplaukė keletą sieks­nių, riktelėjo „gelbėkit!“ ir nu­skendo — laumės įtraukė.

Užtat laumėniškiai mieliau ei­davo į tolimesnį Ilgio ežerą mau­dytis, o Ežerės vengdavo iš tolo. Ir pirčių nestatydavo Ežerės pa­krantėje. Nes jose besimaudant iš ežero ateidavo laumės ir žiūrėda­vo pro langelius. Kurį pamatydavo nuogą — tam bėdos neišvengti. Savo žvilgsniais vyrus laumės ap­leisdavo ligomis, moterims ati­davę vaisingumą. Bet ir dabar Laumių ežere maudytis gana pa­vojinga. Jis visas prižėlęs vandens vijoklių ir keistų maurenų. Tie au­galai, lyg kokie tinklai brendančiam pinasi tarp kojų, plaukiančiam trukdo judesius. Į tokius spąstus patekęs ir geras plaukikas nebega­li pajudinti rankų nei kojų, išsi­muša iš jėgų ir turi skęsti. Tas žoles žmonės vadina laumių kasomis.

Baliūnas K. Gražiųjų ežerų paslaptys // Sekmadienis. – 1939, Nr. 4, p. 3