Kiauleikių I kapinynas

Kiauleikių I kapinynas

Kiauleikių I kapinynas, vadinamas Kirminų kalnu – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Kiauleikių kaimo pietvakariniame ir Vydmantų gyvenvietės vakariniame pakraštyje (Kretingos seniūnija).

Įrengtas pakilumoje. Teritorija dirvonuoja. Kapinynas smarkiai apardytas dirbant žemę, viduryje stovi sodyba.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1997 m. – į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Teritorijos plotas – 1,74 ha.

Kiauleikių I kapinyno tyrinėjimai

Išaiškintas 1905 m. įsisavinant plėšinines bendro naudojimo kaimo ganyklas. Rasta apie 20 atsitiktinių radinių iš suardytų kapų, kurie pateko Sankt Peterburgo Imperatoriškajai archeologinei komisijai. 1906 ir 1908 m. jos siųstas kapinyną kasinėjo Vladas Nagevičius. Jis ištyrė 45 m² plotą, rado keletą sudegintų mirusiųjų kapų. 1906 m. radinius perdavė Sankt Peterburgo archeologijos draugijai, o 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijai. 1941 m. tyrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas Pranas Baleniūnas). Ištirti 407 m², rasta 48 nedegintų VIII – IX a. ir 6 sudegintų X – XIII a. mirusiųjų kapai. 1984–1985 m. Istorijos institutas (tyrimų vadovas Valdemaras Šimėnas) ištyrė 93 m² plotą, rado 10 IX a. kapų.

Iš viso ištirtas 545 m² dydžio plotas, rasta per 58 nedegintų ir 6 sudegintų mirusiųjų kapai, datuojami VIII – XIII a. ir priskiriami kuršių materialinei kultūrai.

Nedeginti mirusieji laidoti ąžuoliniuose skobtiniuose karstuose, aukštielninki, ištiestoje padėtyje, palei šonus ištiestomis rankomis. Kapams buvo kasamos stačiakampės, 2,5–3,5 m ilgio, 0,6–1,2 m pločio, 0,2–1,2 m gylio duobės, o karstai jose statomi galvūgaliu, dažniausiai, į šiaurę. Mirusysis laidotas su ginklais, darbo įrankiai, papuošalais. Griautiniai kapai išdėstyti tvarkingai, eilėmis, vienas šalia kito. Baigus vieną eilę, laidojama antra. Atstumas tarp kapų nuo 0,2–0,3 iki 1,5–2,0 m. Laidojimo metu buvo atliekamos apeigos su ugnimi, apie ką liudija kape aptinkami degėsiai ir anglys.

Įsigalint mirusiųjų deginimo papročiui, kai kurių sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti dar prisilaikant senųjų papročių. Jie buvo suberiami karste, į kurį sudedamos ir nedegintos įkapės. Karstas nuleidžiamas į 2,0 m ilgio, 0,6 m pločio duobę galvūgaliu į šiaurę.

Sudegintų mirusiųjų kapų duobės apskritimo arba ovalo pavidalo, 0,65 x 1,4 m skersmens, išsiskiria tamsios spalvos užpildu, kuriame įvairiame gylyje gausu anglių, degėsių ir sudegintų žmonių kaulų liekanų. Įkapių nedaug, beveik visos jos sulaužytos, nedegintos.

Laidojimo apeigoms atlikti buvo įrengiami apeiginiai židiniai. Jie netaisyklingo apskritimo plano, apie 1 m skersmens ir gylio. Židiniuose tyrimų metu rasta gausiai suodžių ir anglių liekanų, apdegusių gyvulių kaulų, perdegusių akmenų ir molio apkrato su storų medžių atspaudais.

Dažniausia karių įkapė – įmoviniai geležiniai ietigaliai, rečiau aptinkama kalavijų. Iš darbo įrankių ir buities reikmenų dažniausiai randami peiliai, verpstukai, lipdyti keramikiniai miniatiūriniai puodukai, žalvarinės antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žiedai, gintariniai, stikliniai ir emalio karoliai.

1906 m. radinius saugo Ermitažas (Sankt Peterburgas), 1908 m. ir 1984–1985 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus, 1941 m. – Vytauto Didžiojo karo muziejus. Atsitiktinių radinių turi Kretingos muziejus, Palangos gintaro muziejus.

Archeologiška ekskursija į „Kirminų kalną”

Keletą šimtų sieksnių nuo Kiauleikių sodžiaus (Telšių pav., Kretingos valsčiuje) plačioje lygmėje riogso ne augštas, bet ilgas ir platus kalnynas „Kirminų kalnu” vadinamas. Kalnyno dirvą ūkininkams ariant, arklas retkarčiais išversdavo iš žemės tai surudėjiusį geležgali, tai bronzo grandelę (rinkelę), tai gintaro karielį.

Patyręs apie tą ir išklausęs vietinių pasakų Rugpjūčio 22 š. m. pradėjau kasinėti kalnyną, norėdamas ištirti jo turinį, o jei galima, tai ir jo svarbumą, vietinei istorijai.

Po viršutiniu, pusės mąsto storumo, žemės sluogsniu, guli tokio pat storumo smėlio su moliu, sluogsnis giliaus prasideda kietas šlynas. Keletoje vietų išviso ištyriau 8 ketvirtainius sieksnius į gilumą apie pusantro mąsto.

Surasta:

1. 15 bronsoletų (iš bronzo),
2. 7 sagčiai nuo apginklavimo,
3. 6 žiedai,
4. 3 kalavijai,
5. dvi ječių galuni,
6. sklypeliai diržo ar portupėjios su gražmenims,
7. karieliai iš misingio, stiklo ir gintaro,
8. įvairaus storumo spirališkai supintos bronzinės vielos (drotės) ir daug kitų stambesnių ir smulkesnių iš bronzo išdirbinių, tarpe kurių du arti mąsto ilgumo kryželiu,
9. dviejose vietose rasta šukės nuo 4-ių molinių indų ir aplink jų daug anglių, pelenų ir apdegusių žmogaus kaulu.

Kaulai deginti ir nedeginti, daiktai ir šukės tartum be jokios tvarkos išmėti žemėje ir todėl gana sunku buvo išpradžios ką rimtai nuspręsti apie „Kirminų kalną”. Priminęs apie molinius indus manau, kad ne prošalį čia bus skaitytojams, mažiau apsipažinusiems su senovės budais, pasakyti keletą žodžių apie laidotuves mūsų krašte stabmeldiškose gadynėse. Lietuvoje lavonus degino, apie Žemaitiją šito taip drąsiai pasakyti negalima, nes tyrinėjimai parodė, kad čia atsitinka laidotuvės ir be deginimo lavonų. Degino kūnus tur buti kur nors šalyje nuo laidojimo vietos, o sudegintus kaulus ir pelenus kraudavo į tam tikrus mokinius puodus ir nešdavo laidoti-užkasti.

Laidotuvės be deginimo kūnų atliekamos būdavo maždaug taip. Duobės ne kasdavo, kaip šiandien: išrinkę lygią laidotuvėms vietą pabarstydavo ją smėliu ir angliais, turbūt atneštais iš aukų kalnų; ant tokios anglinės paklodės, tiesiog be grabo, dėdavo lavoną galva į vakarų pusę, kojomis į rytus, o veidu į viršų ar į šiaurius. Šalyp numirėlio, tankiausiai prie jo kojų, statydavo puodą, ar tuščią, ar su medžio angliais; be to dar dėdavo jam jėtį, kirvį ir kitas prietaisas, pagal stabmeldžių samprotavimą reikalingas kitame gyvenime. Taip paguldytą lavoną užpildavo žeme ir tokiu būdu laidotuvių vietoje išaugdavo supiltas kapynas ligi dvėjų mąstų augštumo. Iš viršuje pasakyto matome, kad randamieji kapinynuose moliniai indai gali buti trejopi:

1. Su degintais žmogaus kaulais ir pelenais,
2. su medžio angliais ir
3. tuštieji.

Pirmame atsitikime, t. y. radę žemėje indą su degintais žmogaus kaulais, mes iškarto nuspręsime, kad čia buvo paprotys deginti kūnus ir išrasime, kad puodas tai urna.

Antrame atsitikime, t. y. iškasus iš žemės puodą su medžio augliais ir neradus tarpe jų degintų kaulų, mes jau pasakysime, kad čia gal lavono ir nedegino, o indas galėjo būti suvartotas gabenti iš aukų vietos pelenams ir anglims, kurie stabmeldžių laidotuvėse be abejo turėjo simbolišką vertybę. O atradus tuščią puodą, galima spėti, kad stabmeldžiai jį padėjo kaipo reikalingą mirusiam kitame gyvenime indą. Dabar aišku, kad pelenai, angliai ir šukės indų, randamieji mūsų laukuose ir dirvose yra aiškiausi buvusių čionai stabmeldžių kapų likučiai; tokiose vietose beveik visados galima rasti jėčių, kirvių, gintaro ir stiklo karielių, bronzo išdirbinių. Neaprašinėdamas čia smulkmenų priminsiu čia dar apie labai įstabius Lietuvos raitininkų kapinynus, atrastus Šventėnų paviete (netoli Miežainių sodžiaus) ir aprašytus F. Pokrovskio. Ant didelės, apskritos, išgrįstos akmenimis duobės dugno statydavo gyvą žirgą, o jam ant sprando dar šalia jo dėdavo velioni (mirusi) raitininką; ir žirgą ir raitininką užpildavo akmenimis ir žeme; šitoje vietoje sukasdavo pylimą, kurį dar aptverdavo akmens tvora ir išviršaus užberdavo smėliu. Pasitaiko kapinynų labai tankiai arti vienas kito, o tankiausiai prie vandenų t. y. ant upių, upelių, ežerų kranto; šiandien ne visi jau kapai yra paženklinti pylimais arba akmenimis, daug kapinynų nugriovė laikas, nupūtė vėjas, nunešė vanduo, o daugiausia sugadino žmogaus ranka.

Atkreipdamas dabar skaitytojų atydą į Kirminų kalną ir stengdamos praskleisti jo istorišką praeiti slepiančią uždangą, pasakysiu, kad čia matomai padėjo savo žymės dvi kulturi: vietinė stabmeldžių (molio indai, angliai, stiklo ir gintaro karieliai, jetis) ir ateivių, gal vokiečių krikščionių kultūra (gražaus darbo bransolėtos ir grandija, kalavijas su bronzo makščiomis ir gražmenimis, o kas svarbiausia, tai du bronzo kryželiu). Priminsiu dar syki, kad visus daiktus ir kaulus radau tartum be jokios tvarkos žemėje išmėtytus. Iškasant kai-kurias bransolėtas pasisekė man jų rinkiniuose atrasti liekanas sutrupėjusių kaulų ir, apskritai, šitose vietose užtėmyti įvairias žymes, kad čia gulėta kūno, bet buvo bransolėtos ir sagčiai, šalia kurių negalėjau pamatyti nė jokių žmogaus palaikų. Kas su kalavijais, tai tik šalia vieno teradau liekanas kaulų, šalia kitų dviejų neradau nė jokių laidotuvių žymių. Šituodu kalaviju, matos, tiesiog buvo pamestu ir užkastu. Man rodos, kad visa ta daiktų netvarka ir indų sutrupinimas tai ne arklo (plūgo) darbas; nes viena, ginklai, kai-kurios bransolėtos ir daug kitų daiktų surasta buvo beveikį mąsta gilumo ir žemės sluogas (gruntas) tuos daiktus aplenkantis buvo dikčiai kietas ir, matomai, neartas; antra, jeigu arklas būtų užkabinęs kalavijas, tai nuo jų tebūtų likę tiktai vieni gelėžgaliai, nes nuo surudėjimo šitie ginklai toki, kad iš baimės, kad nesutrupėtų aš juos stačiai pirštais iškasiau.

Apmąstęs visas tas aplinkybes, priėjau, galutinai, prie tokių samprotavimų:

1. Deginti kaulai, indų šukės, karieliai ir jėtis liūdyja kad čia žiloje senovėje stabmeldiškų kapų būta ir kad būta papročio šitose apygardose deginti lavonus.
2. Išdirbiniai iš bronzo atkeliavo į šitą vietą vėliaus ir iš svetur (gal lyg XIV amžiaus) ir priguli krikščionims (du kryželiu).
3. „Kirminų kalnas” yra mūšio laukas, nes ginklai ir kiti daiktai išsklaidyti ir guli ne šalia kaulų liekanų.
4. Pasibaigus mūšiui ir užkasant ar užberiant lavonus, liko suardyti stabmeldiškieji kapai ir sudaužyti ir išklaidyti puodai ir dėlto matome čia šiandien toki mišinį daiktų ir nedegintų kaulų ir sumaišytas indų šukes primitiviško stabmeldžių darbo su bronzo kryželiais ir vėlesnių gadynių išdirbiniais.

Žinoma, iš turimos rankose medegos galėjau išvesti tik visuotiniausią nuotarmę ir tai dar kuo atsargiausiai, nes išklydus į klaidingą tyrinėjimų taką, labai lengva padaryti išvedimus visai ne atsakančius šiandienykščiams mokslo reikalavimams. Mūsų krašto laukai ir girios šiandien dar tebeslepia savyje daug senovės gadynių paslapčių ir laukia tyrinėtojų – tėvynainių rankos. Lietuva (Augštoji) ir Žemaitija tai du puslapiu pergamino didelio, ant kurio mūsų prabočiai išbraižė, kaip mokėjo, savo tautos praeiti ir jos galiūnų istoriją. Įsižiūrėk tik su atyda į šitą žemės raštą ir pamatysi užsilikusius jo žodžius: ugnavietės, pilekalniai… kapinynai ir mušio laukai… griuvėsiai… Ligšioliai šitą pergaminą tyrinėja beveik tik vieni atėjunai…

VI. Nagevyčius „Archeologiška ekskursija į „Kirminų kalną” // Vilniaus žinios 1905 m., (nr. 246) spalio 11 d. p. 3

Prie „Kirminų kalno” archaiologijos

Rugpjūčio mėn., kaip patiriame iš „Vilniaus žinių” Nr. 246 p. VI. Nagevičius perkasinėjo šiek-tiek „Kirminų kalną”, Kretingos vals., Telšių paviete, ir atrado nemenkai senlietuviškosios kultūros produktų: įvairių išdirbinių iš žalvario, gentaro, stiklo ir molio – kaipo ikapes, palaidotas drauge su numirėlių kūnais. Atrastieji daiktai prideri, iš dalies, moterų lavonams (apyrankės, karieliai ir k.), iš dalies vyrams (kardai, jėtis), iš ko matyti, kad senovėje ant šito kalno būta kapinių, regis, vietinių gyventojų.

Iš ne systematiškų, kaip rodos, kalno perkasinėjimų ir tik labai paviršutinio radinių aprašymo sunku yra tuo tarpu atspėti, su kokio laiko ir kokios senatvės kultūra mes čion turime darbą. Rods, atrastieji, iš žalvario padarytieji daiktai, rodo, kad Kirminų kalno kapai priguli Žalvario gadynei, ale ar senesniamjam „Halstatto”, ar jaunesniamjam „La-Tene” periodui, iš p. Nagevičiaus aprašymo suprasti negalima. Tik iš paminėjimo atrastųjų dviejų „arti masto ilgumo” kryželių, galima butų spėti, kad kapai, o drauge su jais ir jų žalvario kultūra, yra, rasi, iš to laiko, kada jau mūsų kraštas buvo po krikščionystės itekme. Tokių ilgų milžiniškų segučių (spilkų), „kryžių pavidale”, atrasta daugybė kapuose pas Audulius Klaipėdos pav., vis daugiausiai ant moterų lavonų krūtinės gulint – dabar juos, drauge su kitomis iškasenomis, galime matyti Berlyne („Museum fuer Voelkerkunde”). Taip-pat karaliaučiaus muzejuje („Prussia-Museum”) galima kelis panašius, nors mažesnius „kryželius”, rasti. Katram šimtmečiui jie priderėtų sunku pasakyti, nors ir manyti reikėtų, juose jau atsispindinti krikščionystės įtekmė ant lietuvių dailos.

Prie šitos progos, apie žalvario kultūrą kalbant, sunku butų nenusistebėti, skaitant p. Nagevyčiaus žodžius: „Išdirbiniai iš bronzo atkeliavo į šitą vietą (Kirminų kalną) vėliaus ir iš svetur (gal lyg XIV amžiaus) ir priguli krikščionims (du kryželiu)”. Pirmučiausia – lietuviai žalvari niekados bronzu nevadina, tik skaistvariu, žaliu variu, žalvariu. Apie jį dar ir dainos ne kartą mini, o tai rodo, kad tą metalą ir iš jo darytus daiktus lietuviai nuo giliausios senovės pažįsta. Antra, – p. Nagevičius, kaip rodos, nėra dar gerai apsipažinęs su archaiologiškų tardymų rezultatais, jei jisai skiria „Kirminų kalne” dvi kulturi, prie kurių vienos, anot jo prigulinti vietinė stabmeldžių kultūra (molio indai, angliai, stiklo ir gentaro karieliai, jėtis), o prie kitos, ateivių, gal vokiečių-krikščionių kultūra (gražaus darbo bransoletos ir grandijos, kalavijai su bronzo makštimis ir grąžmenimis, o kas varbiausia, tai du bronzo kryželiu). Visi, kurie lietuvių archaiologija sulygšiol užsiiminėjo (Bujack, Tischler, Kemcke, Bezzenberger, Grewingk, Tyskievicz, Dovgird ir k.) visi, sakau, yra jau seniai pripažinę, kad atrandamosios lietuvių kapuose iškasenos, kokios tik jos ten yra: ar iš molio, gentaro, žalvario, aukso, sidabro, patiems, žemėje palaidotiemsiems lietuviams priguli. Tai-gi šiandien nieks neabejoja, kad įvairus žalvario kultūros daiktai, mūsu prosenin kapuose randamieji, yra tai lietuvių dailos produktai ir rodo, ant kokio aukšto jieji išsitobulinimo laipsnio stovėjo. Seniausieji, iš žalvario darytieji daiktai, Lietuvos kapuose atrastieji yra likę iš Halstatt’o periodo (1000- 1500 metų dar Kristui negimus); jauniausieji – ne tik iš gadynės kovų su kryžokais, bet ir iš daug paskesnio laiko. Turime gana apsčiai žinių, jog dar praėjusiame šimtmetyje kaip latviai, teip ir lietuviai vartoję ne menkai įvairių žalvarinių daiktų, kaip papuošalų ir t. t. Iš šito vėl aišku, koks senas yra žalvario vartojimas pas lietuvius ir kaip ilgai jis buvo pas juos pažįstamas, to dėlei, suprantama, kad jo „iš svetur” gabenti neturėta reikalo. Šitą faktą kiekvienas Lietuvos archaiologas žinoti privalo…

Ar „Kirminų kalnas” butų mūšio laukas, kaip p. Nagevičius mano sunku yra nuspręsti. Ginklai (koki kardai etc?) ir kiti daiktai, išsklaidyti vienur-kitur, nors ne šalyje kaulų (o jei kaulai supuvę ir išnykę?), dar nepatvirtina, kad čion kur kovos būta. Senovės lietuvių kapuose atrasta jau ne vienoje vietoje kardai, kaipo įkapės kareiviams pridėti.

D-rs. J. Basanavičius „Prie „Kirminu kalno” archcologijos” // Vilniaus žinios. – 1905, spal. 29, p. 4.