Maniuliškių piliakalnis
Maniuliškių piliakalnis
Maniuliškių piliakalnis
Adresas
Maniuliškių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.
GPS
55.8583889, 25.98725
Maniuliškių piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 0,5 km į šiaurės vakarus nuo Maniuliškių kaimo (Antazavės seniūnija), apie 0,7 km į pietryčius nuo Kumpuolio ežero ir apie 0,8 km į pietvakarius nuo kelių Aleksandravėlė–Suviekas ir Kumpuoliai – Antazavė sandūros.
Maniuliškių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje. Aplink Maniuliškių piliakalnį yra papėdės gyvenvietė, ji užima 3 ha plotą.
Tirtas 1933 m. (vadovas Petras Tarasenka), rastas iki 1,2 m storio kultūrinis sluoksnis, geležinis smeigtukas, kaulinė yla, molinis verpstukas, svarelis, brūkšniuotosios, grublėtosios ir gludintosios keramikos dirbinių. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II tūkstantmečio pradžia. 1949 ir 1972 m. piliakalnį tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, 1975 m. – Mokslinės metodinės tarybos archeologai, kurių radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Žmonės apie Maniūliškių piliakalnį pasakoja, kad jį 1655 m. supylę švedai, tuo norėdami pagerbti savo karių laimėjimus Lietuvoje ir įamžinti jos užkariavimą. Dirbant ištisas dienas ir naktis piliakalnis supiltas esą karių kepurėmis. Nors ir pailsę, kariai su džiaugsmu sveikinę karalių ir linkėję jam būti tokiam galingam, kaip ir Maniūliškių piliakalnis…
Kitas padavimas apie Maniūliškių piliakalnį pasakoja kadaise Aleksandravėlėje gyvenus bedievį poną. Jo valdas užkariavę vokiečiai kardininkai buvę išvyti lietuvių. Čia likęs tik vienas kardininkų karininkas ir apsigyvenęs pas bedievį poną. Karininkas ėmęsis jį mokyti tikybos dalykų ir tuo užrūstintas ponas nunuodijęs mokytoją, o jo kūną liepęs nuvežti į Maniūliškių bažnyčią, o šią apipilti žemėmis. Nuo tada ir atsiradęs šis paslaptingas į bažnyčią panašus piliakalnis…
Yra pasakojama, kad greta piliakalnio guli didokas, plokščias akmuo, o po juo paslėptas lobis. Jei nori paimti tą lobį, reikia iš to akmens pasiimti akmenuką, įsidėti į burną ir nešioti tris paras nepratariant nė žodžio. Trečios paros vidurnaktyje reikia ateiti prie to plokščio akmens ir pabelsti į jį burnoje nešiotu akmenuku. Tik tada jis pakils aukštyn – tuomet imk užburtų lobių kiek nori, į valias! Visa bėda, kad iki šiol niekas negalėjo išlaikyti akmenuko nekalbėdamas net tris paras. Taip ir liko užburti lobiai po juos saugančiu akmeniu.
Ant jo viršūnės yra paplokščias granito akmuo, po kuriuo yra pakasti, kaip pasakojama, dideli turtai, bet juos paimti nėra taip lengva, nes reikia atlikti tam tikras pareigas, būtent: iš po akmens reikia išimti nedidelį akmenėlį, kuris turįs paslaptingos galios. Jį reikia įsidėti į burną ir išlaikyti tris dienas, neištarus nė vieno žodžio, o po to nueiti į piliakalnį ir lygiai 12 val. nakties metu su tuo akmenėliu suduoti į didelio akmens viršūnę, nedaugiau kaip 12 kartų. Akmuo tuojau nuriedės į šalį ir tą užburtąjį turtą galėsi paimti. Bet tų sąlygų dar niekas neišpildė ir turtas tebegulįs po akmeniu.
Maniuliškių piliakalnį, kaip sako kitas padavimas, esą supylę švedai, norėdami įamžinti savo laimėjimus Lietuvoje. Žemę jie ėmė iš balos, esančios šiaurinėje piliakalnio pusėje. Žemę sunešė kepurėmis. Toje vietoje, iš kur ėmė žemę, pasidarė du nedideli ežerėliai, kurie vėliau buvo pavadinti Kumpuolis ir Kumpuolaitis. Kai piliakalnis buvo supiltas, nors kariai buvę išvargę, bet visi susirinko ir pasveikino karalių, kuris tuo metu buvo atvykęs, linkėdami jam būti tokiam galingam, kaip šis supiltasis piliakalnis.
Kitas padavimas sako, kad piliakalnyje yra bažnyčia su žmonėmis, kurią žemėmis užpylė kalavijuočiai, užpuolę šį kraštą. Toje vietoje, kur buvo bažnyčios bokštas, yra iškyšulys, žmonių vadinamas Kazirka. O buvę taip: kardininkų karininkas mokęs poną bedievį tikėjimo paslapčių. Ponas supykęs, nunuodijęs karininką.Visi kardininkai susirinkę į pono laidotuves Maniuliškių Aleksandravėlėje gyvenęs ponas bedievis, kraštą užkariavę vokiečiai kardininkai. Vienas bažnyčioje, tada aplinkiniai vyrai apipylę bažnyčią žemėmis. Taip ir atsirado kalnas savo forma panašus į bažnyčią.