Mastis

Pietinė Telšių miesto dalis išsistačiusi prie Masčio ežero, be kurio nebūtų galima įsivaizduoti nė pačių Telšių. Ežero ilgis 3,4 km, plotis iki 1,6 km; ežeras priskiriamas prie negiliųjų Lietuvos ežerų: vidutinis gilumas 2,2 m, o iki šiol užregistruota giliausia vieta  tik 5,3 m. Į jį įteka Durbinis, Berlinė, Juodupis, Kliukis, Telšis; išteka Mastupis. Pietinėje ežero dalyje yra sala (2,2 ha). Ežere daugybė pusiasalių, iškyšulių.

Mastis – maloni telšiškių poilsio vieta.

Pirmą kartą Masčio ežerą tyrinėjo geologai Č. V. Chmielevskis ir N. V. Bogojavlevskis 1905 m. Pirmasis aprašė ežero geologiją, geografiją, fauną; antrasis išmatavo ežerą batimetriškai; tada šiaurinėje ežero dalyje buvo rastas didžiausias gylis – 6 m. Č. V. Chmielevskis saloje atliko vieną geologinį gręžimą; apie jo profilį jis taip rašo: „Ligi keturių pėdų gylio po vandeniu sala susidariusi išimtinai iš durpių; kadangi iš vandens augalų durpės susidaryti negali, sala yra buvusio kranto likučiai; krantą vilnys išplovė, ir per ilgą laiką vanduo apjuosė. To pastebėjimo dėka galima sekti ir tos atmainos, kurioms ežero krantai pasidavė lig šiol ir tepasiduoda”.

Pagal padavimą jį vienu mostu iškasęs milžinas Džiugas ar Telšys. Pagal kitus pavadinimus senų senovėje ežero vietoje buvęs kaimas. Vieno potvynio metu gyventojai labai bijoję, kad nepaskęstu. Jų tarpe buvęs vyras Telšys, žinojęs burtus. Jis apsiėmęs pagelbėti; leidęs vandeniui kilti dar vieną mastą (iš čia ir ežero vardas) ir tokiame aukštyje liepęs sustoti ir pasilikti. Užpilto vandeniu kaimo gyventojai persikėlę į aukštesnę vietą ir naujai įkurtą kaimą pavadinę savo išgelbėtojo vardu – Telšiais.

Kitas padavimas pasakoja, kad Džiugas buvęs milžinas. Kartą jis iškeliavo, tris kartus apėjo žemę, o grįžęs nuo batų nusipurtė žemes ir iš jų atsirado kalnas. Jame buvo didžiulė ola, kurioje Džiugas įsikūrė. Rytais iš tos olos milžinas pakildavo darbuotis. Rovė medžius ir metė juos prieš save. Taip atsirado miestas. Bet toje vietoje mėgdavo rinktis raganos. Jos šaukėsi pagalbon piktąsias dvasias, bet kovoti su Džiugu nedrįso, kadangi šis buvo gavęs iš Saulės talismaną. Raganos, kai Džiugas nueidavo miegoti, naktimis iš miesto atimdavo žemes ir rausė po jomis tai, kas sudarė milžino kasdienį triūsą. Džiugas dienomis atstatydavo, ką naktimis raganos sunaikindavo. Kova tęsėsi ilgai. Galop iš žemės gelmių pakilo vanduo ir užliejo kovos lauką. O raganos savo puotoms pasirinko Šatriją, kuri atsirado iš išraustų žemių. Jų vietoje atsirado Mastis. Šalia jo Džiugas pastatė Telšius. Kartą, kai ilsėjosi oloje, jos anga amžiams užsivėrė ir tapo milžino kapu.

Dar kitos legendos apie ežero atsiradimą pasakoja taip. Atkeliavo iš kažkur didžiau­sias ežeras ir sustojo prie Telšių miesto. Juodžiausias vandens kalnas stovi virs medžių visai prie miesto. Žmonės išsigando, bijo, kad neužpiltų ežeras paties miesto. Kas gyvas, galįs išbėgo į lauką ir stengiasi įspėti jo vardą. Visokių vardų prisakė, bet ežeras kaip stovėjo virš medžių, taip ir pasiliko. Niekas ežero vardo negalėjo įspėti. Visai netikėtai iš trobos išėjo vaikščiojąs per žmones kriaučius žydelis, rankoje nešinas liniuote-mastu. Žmonės pradėjo prašyti, kad ir jis spėtų ežero vardą – gal kartais įspės. Žydelis iškėlęs liniuotę-mastą ir pasakęs: „Ui, tu būsi Mastis.“ Norėjęs jis pasakyti „Mastas“, bet žydai niekuomet teisingai neištaria lietuviško žodžio, tai ir šį kartą vietoj „mastas“ pasakęs „mastis“. Po žydelio žodžių ežeras su didžiausiu trenksmu ir ūžesiu nukritęs šalia miesto į lankas ir čia pasilikęs. Taip žydas įspėjęs jo vardą. Ir iki šiol ežeras vadinamas ne Masto, o Masčio ežeru, nes taip buvo žydo pirmą kartą pavadintas.

Legenda pasakoja, kad senovėje ant žemės gyveno milžinai: dideli vyrai ir tokios pat moterys. Kai jie eidavo per girias, medžiai po jų kojomis lūždavo ir linkdavo, kaip po mūsų kojomis smilgos. Sykį, kai norėjo atsigerti iš Veiviržo, visą vandenį lig lašo išgėrė, o vis tiek neatsigėrė. Ėjo į Miniją, ir tą iš karto išsausino. Du milžinai ėjo Nemuno pa­kraščiais medžius kapodami: vienas vienoje Nemuno pusėje, kitas kitoje. Vieną kirvį teturėjo, kurį iš rankos į ranką per upę viens antram pa­davinėjo. Kitas milžinas, toks Telys, pasisėmė Palangoje iš marių delną vandens ir parnešė į Telšius. Čia išpylė, iš to ir pasidarė Masčio ežeras, kuris ir dabar tebėra.