Paparčių piliakalnis

Paparčių piliakalnis

Paparčių piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu yra Paparčių seniūnijoje, Paparčių kaime, 0,85 km į rytus, pietryčius nuo kelio Žasliai–Vievis kryžkelės į Pakalniškius, 0,4 km į pietryčius nuo Žiežmaros upės pralaidos kelyje Žasliai–Vievis, dešiniuosiuose Žiežmaros ir Kotupio upių krantuose, į šiaurės rytus nuo jų santakos.

Piliakalniu vadinamas aukštumos kampas yra Žiežmaros ir Kotupio slėnyje, jo rytiniame kyšulyje. Iš pietų jį supa Kotupis, iš vakarų, šiaurės vakarų – Žiežmara, iš šiaurės – Žiežmaros slėnis, pietuose ir pietvakariuose jis ribojasi su aukštuma. Šlaitai statūs, 27–28 m aukščio (šiaurės vakaruose, šiaurėje ir rytuose). Stačiausi – pietinis, vakarinis ir šiaurės vakarinis šlaitai. Kalva yra apie 0,9 km ilgio vakarų – rytų kryptimi ir 0,4 km pločio. Viršus lygus, susiliejantis su aukštuma toliau į pietus ir pietvakarius.

Paparčių piliakalnio istorija

1387 m. Jogailos sutartyje su Skirgaila ir vėliau kronikose minima Paparczun (Paparten, Popparten) pilis, M. Balinskio, F. V. Pokrovskio, J. Basanavičiaus manymu, turėjusi stovėti Paparčiuose esančiame Pilies kalne. Tačiau XV–XVI a. Paparčių valsčiaus administracinis centras buvo Papartėliai. Dar XIX a. I pusėje Papartėliai vadinti Paparčiais. Todėl gali būti, kad 1387 m. rašytiniuose šaltiniuose minima Paparczun (Paparten, Popparten) pilis stovėjo Papartėlių piliakalnyje.

Piliakalnis sistemingai netyrinėtas. 1971 m. jį žvalgė A. Tautavičius, 1977 m. kartografavo M. Černiauskas.

2002 m. piliakalnyje vykdyti archeologiniai žvalgomieji tyrimai, kuriems vadovavo R. Augustinavičius. Tyrimų metu buvo ištirtas 34 kv. m. plotas, tačiau radinių ar kultūrinio sluoksnio nebuvo aptikta.

Padavimai ir legendos

Kalva vadinama Pilies kalnu.

Pasakojama, kad ant šio kalno anksčiau stovėjusi medinė pilis; joje gyvenęs kunigaikštis. Kovų su kryžiuočiais metu pilis buvo sudeginta. Pasakojama ir tai, kad ant šio piliakalnio vaidilutės kūrenusios ugnį.

Žmonės minėjo, kad kalne rasdavo senų kardų, durtuvų, surūdijusiais galais. Nors šalia gyvenęs žmogus teigė, kad kalnas seniai ariamas, tačiau jokių radinių nebuvo randama, tik kalno vakarinėje pašlaitėje, kur seniau stovėjęs pastatas, pasitaikydavo plytgalių.

***

Čia dvylika sūnų ir tėvas šitam pakavota. Kadaise tai atvažinėja žydai, tai jie čia pateriaudava jau ant to kapelį, ant tokį kalniuką. Palaidota – žydų kunigas su savo sūnais – dvylika sūnų. Aš girdėjau tep, kalbėdavo žmonės, vyrai, dar senoviniai, katrie gal dar mena. Kapčių supylė ir būna. Atvažiuodavo iš toliau žydai ir poteriauna, prie Lietuvos, ne už rusų.

P. Žilinskaitė, 84 m., gyv. Paparčiuose, Kaišiadorių r. U. V. Vaitkevičius, 1993 m. Saug. LTR 6241/158.

Sakydava su kepurėm žydai sunešė, su kepurėm kapčių, tokį didelį kalną. [Kodėl?] Aš nebežinau, kas ten buvo per kokis įsakymas, ar tį jeij patys užsinorėja. Žydai, saka, sunešė žemių kepurėm ir supylė tokį, vadina „Žydakapčius“ prie Žiežmaros.

P. Genovaitė Cesiūnienė, 68 m., gyv. Panorų k., Kaišiadorių r. U. V. Vaitkevičius, 1993 m. Saug. LTR 6241/159.

Sako, kareiviai supylė tų kalnų, kareiviai kadaise. Kap kariavo, mūsėt be ginklų kariavo, kap jie tį kariavo, cholera žino. Sako kalnus supildinėjo. [Rankomis?] Tai, sako, kepurėm sunešta, vis tep kadaise šnekėjo.

P. Mykolas Jurevičius, 84 m., gyv. Antakalnio k., Kaišiadorių r. U. V. Vaitkevičius, 1993 m. Saug. LTR 6241/160.