Peleniškių piliakalnis

Peleniškių piliakalnis

Peleniškių piliakalnis su gyvenviete, Kalnuočių piliakalnis – piliakalnis Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, prie Peleniškių ir Kalnuočių kaimų, Pašvitinio seniūnija. Pasiekiamas keliu Linkuva – Pašvitinys, Peleniškiuose pasukus į kairę pietų kryptimi ir pavažiavus 330 m pro buvusias dirbtuves – yra priekyje, kiek dešiniau.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga Š-P kryptimi, 50×25 m dydžio, 2 m žemesne V dalimi, su 1 m aukščio pylimais galuose: P -­ 9 m, Š ­- 18 m pločio. Š piliakalnio papėdėje iškastas 10 m pločio, 3 m gylio griovys, atkertantis žemesnį trikampį kalvos smaigalį. Šlaitai statūs, apie 8 m aukščio.

Piliakalnis apardytas 1910 m. jame pradėjus laidoti mirusiuosius. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę praretintais lapuočiais ir pušimis.

P, PV ir R pašlaitėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a.

Legendos ir padavimai

Apie Peleniškių kalną yra daug įvairių pasakojimų. Pasakojama, kad seniau toje vietoje gyveno labai piktas ponas ir be to, buvęs labai žiaurus, užgaidus, išduodavęs paprastą liaudį. Todėl vieną naktį užėjus labai didelė audra, smarkiai lijo lietus, griaudė griaustinis, žaibavo. O iš ryto žmonės atsikėlę nerado pono dvaro. Tik vietoj dvaro buvo iškilęs didelis kalnas. Dar ilgai žmonės girdėdavo karvių baubimą, gaidžių giedojimą, žiauraus pono dejavimą. Yra pasakojama, kad kažkada yra kažkas radęs skrybėlę su plunksna, geležinę ietį.

Saug. LTR 4187/48.

Taip pat yra pasakojama, kad tas kalnas buvo daug didesnis negu dabar. Buvo labai status, o užlipti galima buvo tik iš vienos pusės, nuo Jonilionių kaimo. To kalno viduryje buvo didelė duobė, apie kurią jaunimas vakarais susirinkęs šokdavo ir linksmindavosi. Joninių naktį degdavo stebulas. Tačiau greitai pasklido gandai, kad pradėjo rodytis vaiduokliai. Buvo pakviesti kunigai pašventinti to kalno, buvo pastatytas kryžius. Tačiau tas kryžius po nakties buvo rastas nugriautas. Spėjama, kad tai ne žmogaus darbai. Po to jaunimas ant kalno nebesusirinkdavo vakarais. P. Kazimiera Rudienė, 75 m., gyv. Peleniškių k., Pakruojo r. U. J. Parčiauskaitė, IX kl. mokinė, 1969 m.

Saug. LTR 4187/50.

Mano senelis sakydavo, kad ji sunešė, tą Peleniškių kalną, vaidilutės su žiurstais nešė ir pylė smėlį ten po apačia. Ten degdavo iš karto, laužus kūrendavo, o daugiau tai jau nešė ir pylė tą smėlį, sunešė didžiausią kalną ir dėl to jį pavadino piliakalniu. Ir ten rasdavo, kasdami duobes, pradėjo laidoti numirėlius, rasdavo ten anglių ir pelenų iškasdavo, tai šitą kaimą praminė Pelaniūkiai, o čia, šitą mūsų kaimelį praminė Kalnuočiais, nuo to kalno pavadinimo Kalnuočiais. Kai mes būdavom maži, ten vaidenos, nu tikrai, šviesos eidavo nuo kalno didžiausios, ten pro tą Pelaniškių kaimą ir nueidavo tenai ant Satkūnų, ir mes matydavom, ir labai bijodavom. Didžiausias toks rutulys šviesos nusiridendavo nuo to kalno ir eidavo, eidavo, iki Satkūnų eidavo. Nugi mes ten matydavom, tai drebėdavom, vaikai būdami, kiek bijodavom. U. B. Jukonytė, R. Karvelytė ir L. Giraitis, 1982 m.

Saug. LTR 5441/145.

Taip tarp Pilėniškių (Pašvitinio apygardoje (buvęs dvaras. Prasmegęs ir tik vieną kartą per metus giedas gaidys, atsiverias kalnas ir galima esą matyti dvaras. Čia to žmona, kuris pasakojo, pataisė vyrą žmonės kalbą apie dvarą, bet istikrųjų bažnyčia buvusi. Kiti dar priduria, jogei ant kalno gyvenęs nevalyvas ponas, perkunas nutrenkęs jį, atsivėręs kalnas ir prarijęs ji kartu su dvaru. Dar neseniai ant kalno budavę „nuodėmingyi žaislai”, „vakaruodavę”, „paleistuvaudave”. Kunigai keikdavę tas nedorybes ir, pasitaikinus Jubilėjaus metams, pastatydinę stovylą. Bet ir dabar piktoji dvasia „puolanti į kryžių” ir net pagadinusi ką… Šitame pasakojime painiojama apsakinėjimai apie bažnyčją su kitomis pasakomis. Man rodos, jogei pasakojimas apie dvarą, sulindusį žemėn yra senesnis. Kai-kada, kalbant apie piliakalnius, yra minima „bažnyčia, šventoji Kalvinų, Jėvitų arba senovės Žemaičių ugnis, kartais kiti stabmeldžių atgarsiai girdėti.

L. Kšivickis „Žemaičių pilis” // Vilniaus žinios 1895 m. nr. 16, p. 3-4;