Salos

Ant Alksno ežero kranto pri­siglaudę prie šimtamečių klevų, stūkso Salų trobesiai. Tai vie­nas iš etnografinių kaimų Aukštaitijos nacio­naliniame parke. Ne veltui jis turi tokį pavadinimą. Žemės lopinį, kuriame yra kaimas, iš vi­sų pusių supa ežerai ir tik siau­ras sausumos ruožas ties Antalksne jungia jį su „didžiąja že­me“. Anksčiau net geresnio ke­lio nebuvo: pavasario polaidžio metu kaimo gyventojai į Antalksnę vykdavo valtimis ežeru.

Pirmą kartą Salos kaip gy­venvietė istoriniuose dokumen­tuose paminėtos 1783 m., sura­šant Linkmenų parapijos kaimus, ir pavadinta užusienių. Vilniaus gubernijos Ukmergės pavieto Linkmenų rakto 1811 m. gyven­tojų surašymo metu užregistruo­ta tik viena, M. Kaupilos 6 žmo­nių šeima. Tai pirmieji dabarti­nių Salų gyventojai. Vėliau, 1850 m., Salų užusieny užre­gistruota J. Kudabos šeima su keletu giminaičių, atvykusių iš kitų vietovių, taip pat M. Vait­kevičiaus šeima iš 16 asmenų. J. Kudaba paliko sūnų Kazimie­rą, kurio palikuonys ir toliau gy­veno kaime. Tačiau Salos ilgą laiką nesiplėtė, gyventojų skai­čius labai svyravo. 1865 m. bu­vo konstatuota, kad Salose tėra vienas gyvenamasis namas su 9 gyventojais, o 1873 m. nu­rodyta ten esant tik 2 žmones. 1905 m. Vilniaus gubernijos sta­tistiniais duomenimis, kaime gy­veno 11 žmonių.

Dabartiniai šio kaimo žmo­nės prisimena, kad jų senelis Kazimieras Kudaba 1905 — 1906 m, savo žemę padalino tarp trijų savo sūnų. Taigi matyti, kad praeitame šimtmetyje Salų gy­venvietė buvo vienos šeimos valdomas viensėdis. Tik baigian­tis XIX amž. Kudabų sodyba iš­siplėtė iki 10 trobesių, kurie bu­vo pastatyti prie Salų kelio tęsinio, link Alksno ežero. Jie stovėjo grupėmis. Viena jų pastatyta aukščiausioje gyvenvie­tės dalyje. Tai buvo pirkia, ke­turios klėtys, ledainė, arklidė. Tvartai stovėjo atokiau, nuokal­nėje, o dauboje — kluonas ir daržinė. Pirtis stovėjusi ežero pakrantėje.

Naujas kaimo raidos etapas prasidėjo XX amž. pradžioje, ka­da K. Kudaba padalino žemę ir pastatus keturiems sūnums; Jus­tinui, Kaziui, Silvestrui ir Anta­nui. Vėliau, 1922 — 1923 m., at­siskyrė Silvestro ir Antano šei­mos, kurios pasistatė naujas so­dybas. Tokiu būdu susiformavo toks kaimo išplanavimas, kuris yra dabartiniu metu. 1910 m. žemė buvo matuojama ir skirsto­ma į vienkiemius, tačiau ši re­forma Salų nepalietė, nes kaimo gyventojai keltis į vienkiemius atsisakė. Visi keturi broliai ne­norėjo atsiskirti, — juk sodybos tebebuvo naujos, o kai kurie trobesiai tebestatomi. Buvo ir kitų motyvų: patogiai kaimo at­žvilgiu išsidėsčiusi žemė, kolek­tyvinė žvejyba ežeruose ir kt.

Kaimelio trobesiai statyti atskiromis grupelėmis, be centrinės gatvės (padrikasis kaimas). Vakarinė kaimo dalis (Salos II) – architektūros paminklas. Sodybose yra 16 paminklinių XIX a. pirmos pusės–XX a. pirmos pusės pastatų. Gyvenamieji namai dvigaliai (su pirkaitėmis), svirnai nedideli, su priesvirniais. Atokiau nuo gyvenamųjų namų, svirnų ir tvartų slėnyje stovi kluonai, prie ežero – pirtys. Namų puošyba saikinga, su antlangių ir palangių kiaurapjūvio ornamentais. Tvartai nedideli, vienos patalpos. Kluonai įvažiuojami iš galo, pėdinės statybos. Silvestro Kudabos ir Kazio Kudabos pirkių langai su langinėmis.

Sodybiniui užstatymui būdingas darnus, kompakštikas medinių gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatų išdėstymas atsižvelgiant į gamtines sąlygas. Pirkios stovi aukštesnėse vietose, ūkiniai – žemesnėse, visų sodybų kluonai sugrupuoti nuošaliau, šiaurės rytinėje kaimo dalyje. Sodybos netaisyklingų formų, neturi aiškių ribų. Pastatams būdingos į kertes suleistų medinių rastų konstrukcijos, dvišlaičiai ir valminiai stogai dengti malksnomis ar šiaudais. Želdinių išsidėstymas vientisas ir sudaro organišką prie kaimo prisišliejusių giraičių, gyventojų sodintų medžių bei krūmų ir savaimingai išaugusių želdinių derinį, prie pagrindinio įėjimo į pirkią sodinti dekoratyviniai krūmai ir gėlės.