Šventieji ąžuolai

Šventieji ąžuolai

Šventieji ąžuolai – Anykščių rajono savivaldybėje saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, ąžuolai, stūksantys Anykščių šilelyje, kelio 1245 Gražumynas–Puntuko akmuo  vingyje netoli Puntuko akmens (už 200 m į pietvakarius). Paminkliniai medžiai aptverti, pastatyta informacinė lenta, supažindinanti su ąžuolų istorija. Vienam iš dviejų Šventųjų ąžuolų nulūžus, 1990 m. pasodintas naujas ąžuoliukas. Medžiai nuo seno garsėja legendomis.

Paskelbti saugomais 2003 m. spalio 30 d.

Knygoje „senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija” V. Vaitkevičius mini vieną ąžuolą, apie kurį rašo:

Medis 1,1-1,2 m skersmens., apie 18 m aukščio, viršuje dvišakis (buvęs – trišakis). Maždaug 6 m aukštyje ant nupjautos šakos įkelta medinė šventojo statulėlė. Iš Šiaurinės pusės medžio žievė nusilupusi (2005 m., Vait.). Anksčiau buvo aiškiai matyti, jog žmonės čia atsipjauna ir su savimi pasiima mažus žievės gabaliukus, medyje daro nedideles duobutes, kuriose įstato mažus kryželius (1994 m., Vait.). 1990 m. prie ąžuolo A. Urbšis ir R. Nečiūnas pasodino antrą jauną ąžuoliuką.

Praeityje šioje vietoje augo kitas senas šventu laikomas ąžuolas („Kur ir dabar auga du ąžuolu, seniau augęs vienas labai senas ir stebukladaris ąžuolas. Prie jo eidavę ligoniai ir aukodavę pinigų“ – LTS, LŽV). Vėliau šventais laikyta dviejų ąžuolų pora. Ją 1858-1859 m. „Anykščių šilelyje“ aprašo ir A. Baranauskas: „Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta, daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta. Ė da dujen prie kelio dabar tebestovi; Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi. Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko: Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio lanko“ (Baranauskas A., 1970; kartu prieraše pažymėta, jog medžiai buvo sudeginti ir iškirsti 1869 m.).

XIX -XX a. sandūroje iš šios ąžuolų poros, atrodo, jau buvo likęs tik vienas medis, kuriam sudegus koplytėlės pritvirtintos „naujuose“ dviejuose ąžuoluose.

Istorija

Abipus kelio du vienodo augimo ąžuolai, jau gana stori, neapkabintum vienas žmogus. Pagal pasakojimus čia ąžuolų buvo labai daug. Valdžia visus pardavė žydams, išpjovė ir išvežė. Marijonos Skrebūnaitės – Valikonienės mamos tėtė atpirko nuo žydų vieną ąžuolą už rublį, galvodamas įkelti Dievo kančią. Antrą ąžuolą, kuris stovi greta, bet kitapus kelio, nupirko Skapiškio ulyčios žmonės. Už jį jau mokėjo žydui 3 rublius. Mat, žydas, sužinojęs, kokiam tikslui ąžuolai perkami, pakėlė kainą. Taip ligi šios dienos ąžuolai išliko Anykščių šilelyje.

Tikrai, dar prieš 1863 metus aplinkinių kaimų žmoneliai sekmadieniais, po pamaldų, susirinkdavę po tais ąžuolais pasimelsti – giedodavo litanijas, rožančių, poterius kalbėdavo. Visai pavakary išsiskirstydavo. Taip būdavo ir per Kryžiaus dienas. Bet kunigija labai pradėjusi žmones persekiot ir net baust už lankymą Šventųjų ąžuolų, Puntuko akmens ir Karalienės liūno, ir vieną naktį, nežinia kokiu būdu, vienas šventų ąžuolų su­degė, kitas gi apdegęs greit nudžiūvo.

Seniau, kolei dar jie žaliavę, žmonės juos didžiai gerbę ir iš įžado lankę, ir daug, daug stebūklų atsitikę po tais šven­tais ąžuolais. Mano senelė pasakojo, kad sumišimo metuose, ji važiavusi Ukmergėn pas kalėjime sėdinti savo vyrą. Iš namu išvažiavusi beveik ligonė ir nuo Puntuko jau norėjusi grįžt atgal, kaip atsiminusi šventus ąžuolus, šeip teip išli­pusi iš vežimėlio, vos ne vos priėjusi prie vieno švento ąžuo­lo ir ką tik prisilietusi lupomis šiurkščios ąžuolo žievės, kaip staiga pajutusi sveika esanti, ir tokia suvažinėjusi Ukmergėn ir namon pagrįžusi…

Padavimai ir legendos

Po sumišimo metų [1863] kunigija labai pradėjusi žmones persekiot ir net baust už lankymą Puntuko ir „Karalienės“, ir vieną naktį, nežinia kokiu būdu, vienas šventų ąžuolų sudegė, kitas-gi apdegęs greit nudžiūvo, o šiandien pakelėje šiurpso iš žemių tik du supuvusiu kelmu“ (Žukauskas A ., 1907, 144).

M. Banėno [73 m., kilusio iš Dvaronių k.] atmintyje prie Puntuko kiaurame ąžuole nežinia iš kur ir kaip atsiradusi Nazaranskojo Kristaus mūkelė. Mūkelė buvusi stebuklinga. Kartą Kurklių pisorius [raštininkas] girtas važiavęs vieškeliu ir važiuodamas pro tą mūkelę įmetęs papiroso nuodėgulį į išpuvusį ąžuolą. Nuo papiroso ugnies užsidegęs ąžuolas ir sudegusi mūkelė. Dvaronių ir Skapiškiu kaimų jaunimas susidėję pinigų ir nutarę mūkelės vieton pastatyti dvi koplytėles ąžuoluose, kurie stovi abipus kelio į Peslius prie vieškelio ir šakas suglaudę atrodo lyg bromas ant kelio“ (Čilvinaitė M., 1937; XX a. viduryje kitapus kelio dar buvo vieno iš šių ąžuolų kelmas – Vait.).

„Ligose ir nelaimėse atvykdavę žmonės pas tų ąžuolų pasimelsti dar nesenais laikais. Senesnieji apylinkės gyventojai tai gerai pamena ir su didele pagarba mini šventuosius ąžuolus. Apie ąžuolus buvo einama keliais ir bučiuojama jų žievę. Kas negalėjo prie tų ąžuolų pats atvykti, tai tokiems parveža nors ąžuolų žievės gabalėlį“ (Buračas B., 1936b).

„Seniau, būdavo, dar prieš sumišimo [1863] metus, kiekvienoje nedėlioję iš artimųjų kaimų žmonės, po pamaldų iš bažnyčios, eidavę Puntukan pasimelstų po dviem šventais ąžuolais“ (Žukauskas A., 1907, 143; beje, Antanas Žukauskas-Vienuolis paskutinį kartą gyvenime pasakodamas Vilniaus miškų technikumo moksleiviams apie Anykščių apylinkes, Puntuko kaimynystėje augančius du ąžuolus taip pat „pasveikino“ nukeldamas savo baltą kepurę – Pakalnis R., Letukaitė D., 2005).

Kaip skelbia informacinis stendas prie medžio, po šventųjų ąžuolų pora aplinkinių kaimų gyventojai buvo įpratę sekmadieniais ir Šeštinių šventės proga po pamaldų susirinkti giedoti litanijų ir kalbėti poterių. Vėliau šiuos susibūrimus pakeitė jaunimo gegužinės prie Puntuko akmens.