Šventoji Ąžuolija

Šventoji Ąžuolija

Šventoji Ąžuolija arba Šventosios Ąžuolijos laukas – išlikusi miško dalis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, Seredžiaus seniūnijoje, Armenos upės kairiajame krante, vietoje, kur upė daro kilpą. Kitoje pusėje didžiulis skardis dar vadinamas Baisiuoju slankiu, kuris yra puikus orientyras surandant šią vietą. Šventosios Ąžuolijos lauke mūsų dienomis neauga nė vienas ąžuolas, didžioji lauko dalis paversta dirbamais laukais. Išlikusi tik sunkiai pasiekiama dalis kurioje auga miškas, nors turimais duomenimis, ne taip ir seniai Armenos upės baseine vešėjo šienaujamos pievos, kurios siekė upės krantus. Šventosios Ąžuolijos vietą surado ir šiek tiek domenų surinko rašytojas Jonas Mačiulis, jo straipsnis „Kas ta Ąžuolija?” išspausdintas to met laikraštyje „Šviesa”.

Kas ta „Ąžuolija”

Kryžiuočių keliu į Lietuvą aprašymuose neseniai perskaičiau kelio Stenionių vietovę aprašymą. „1394. Liepa. 22. Šiuo keliu yra ėje Perbaudas, Vientylis ir Sudervis iš Spliterio; pirmiausia Marienburgo link Kuvalke upės; nuo tos upės aukštyn paupiu, per vietovę vadinamą Vėlinių lauku į kraštą, kuris nuo Marienburgo yra septynios mylios; tuo keliu pora mylių žvyringo kelio; kraštas vadinasi Stenioniai; pakelyje į kraštą yra trejetas užkardų, viena jų apeinama, o kitos lengvai pašalinamos…”

Šitaip kryžiuočiai aprašė kelią nuo Dubysos žiočių, kur saloje buvo jų pastatyta Marienburgo pilis (dabar kalvelė vadinama „palocėliu„), į vakarus iki Armenos upelio, įtekančio į Nemuną ir toliau aukštyn paupiu į šiaurę. Stenionių vietovę, kuri šiuo metu yra Raseinių rajono kaimas, Verėduvos apylinkėje. Dėmesį atkreipiantis Kuvalke vietovardis, be abejo, Iškreiptas Kalvių kaimas, buvęs Bajerkalnio papėdėje, kitapus Armenos upelio, vietinių vadinamajame Epidėmės slėnyje. Zigmantui Augustui 1557 metais, įvedant žemės ūkyje valakų sistemą, Kalviai buvo nukelti ant Nemuno šlaito, maždaug pusę kilometro vakarų link. Kelio į Stenionius aprašyme minimas Vėlinių laukas visiškai sutampa su taip vadinamos Šventosios Ąžuolijos prie Armenos upelio vietove.

1910 metais Kalvių kaimui skirstantis į vienkiemius, mano tėvas, kaip raštingas žmogus, buvo iš- rinktas kaimo prie carinės valdžios įgaliotiniu prie carinės valdžios atsiųsto matininko Kotiachovo. Matininkui labai patikę skardingi Armenos šlaitai, o kai išgirdo, kad šlaitai, esantys į pietus nuo Baisiojo slankiaus, vadinami „šventąja Ąžuolija”, atmatuotą čia vienkiemiui žemės sklypą įpiršo mano tėvams. Iš motinos pasakojimo man atrodė, kad Kotiachovas buvo ne itin praktiškas žmogus, o daugiau romantikas, mėgęs pasvajoti. Užtikęs aprašymuose Vėlinių lauką (welunenfeld) prie Armenos prisiminiau ir prie tėviškės esančią šventąją Ąžuoliją, susidomėjau jos reljefu. Šioje vietoje tėkmė stipri, vagoje seniau buvo daug didelių akmenų, slėnį supa kelios aukštos atodangos, gilios daubos. Ąžuolijos šlaitas atsisukęs į rytus. Nuo jo veržęsis šaltinis su šlaitu, kaip pasakojo, nuslinko žemyn seniau, bet apie 1930 metus iš atodangos dar veržėsi šaltinis. Uždaras slėnis pasižymėjo garsingumu, upės šniokštimu. Šiuo metu šlaitai apaugo medžiais, tačiau ąžuolų čia reta. Ąžuolijos lauke prie Račiaus daubos yra senas ąžuolas, galbūt, tai iškirstos šventos Ąžuolijos anūkas.

Išspausdintame kelio aprašymo komentare paaiškinimas, kad Vėlinių laukas, be abejonės yra esanti vietovė, kurioje lietuviai po 1367 metu sugriovimo bus šventę vėlines. Nepasakyta, kieno sugriovimo Veliuonos ar Bajerburgo? Ar kartais už Bajerkalnio piliakalnio vardo neslypi Kęstučio statyta medinė pilis, kurią kryžiuočiai sudegino su 900 vyrų įgula? Beyery. Beyerburg juk tai labai pavedu Bajerkalnį. Šis piliakalnis, mano manymu, dabar visai neteisingai perkrikštytas į Rūsteikonių piliakalnį. Bajoro Rūsteikos buvusio kaimelio pavadinimas be reikalo primestas piliakalniui, kuris nuo seno priklausė Kalvių kaimo laukams ir turėjo savo vardą. Senieji mūsų kaimo gyventojai, gimę, augę ir visą amžių nugyvenę toje pačioje vietoje, matyt, pastoviau išsaugodavo ir savo vietovardžius.

Nuo Bajerkalnio šventoji Ąžuolija yra į šiaurę maždaug už kilometro. Matyt, tai buvo vienas iš daugelio mūsų protėvių ąžuolynų, galbūt tai paskutinioji Veliuonos apylinkėse senosios lietuvių tikybos šventovė, kurios ąžuolus iškirto statyboms (Račiaus dauba), įvedus Lietuvoje krikščionybę ir 1421 metais pastačius Veliuonoje bažnyčią.