Taurapilio piliakalnis

Taurapilio piliakalnis

Taurapilio piliakalnis stūkso Utenos rajone, ant pietinio Tauragno ežero kranto, šiaurės vakariniame Taurapilio kaimo pakraštyje. Iš trijų pusių piliakalnį supa vanduo, iš ketvirtosios – gynybiniai įrengimai. Pasiekiamas iš Tauragnų-Kirdeikių plento ties Šimkūnais pasukus žvyrkeliu į kairę (Š) ir pavažiavus 2 km, tarp dviejų sodybų pasukus į kairę (Š), už 200 m.

Taurapilio piliakalnis įrengtas Tauragno ežero P krante. Aikštelė trapecinė, pailga R-V kryptimi, 90 m ilgio, 22 m pločio R gale, 14 m pločio V. V aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 12 m pločio pylimas, R krašte – 6 m pločio, 0,4 m aukščio pylimas. Piliakalnio šlaitai statūs, 13-14 m aukščio.

V, P ir R pašlaitėse iškastas 220 m ilgio, 25 m pločio, 4 m gylio griovys 10 m pločio dugnu. Piliakalnio Š šlaitas ir aikštelės kraštas nuplauti ežero, aikštelėje iškastos 3 didelės duobės. Piliakalnis dirvonuoja, V ir R šlaituose įrengti laiptai.

V, P ir R papėdėse, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rastas molinis verpstukas, brūkšniuotos, grublėtos, lygios ir žiestos keramikos, molio tinko, geležies gargažių.

500 m į PR yra V–VI a. pilkapynas (tyrinėtas 1970–­1971 m.).

Istorija

Piliakalnyje stovėjo Tauragnų pilis. Ji paminėta 1373 m. vasario 14 d., kai šalia pilies buvo apsistojusi kraštą niokojusi Livonijos ordino kariuomenė. Vėliau Tauragnai paminėti 1375 ir 1387 m. bei tiksliau nedatuotame XIV a. pabaigos dokumente. 1433 m. vasario pradžioje pilį sudegino Livonijos ordinas.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XV a. viduriu.

Legendos ir padavimai apie Taurapilio piliakalnį

Pasakojama, kad kalno viršūnėje senovėje augęs storas ąžuolas, jo šovoje gyvenęs vaidila, o vaidilutės kūrenusios ugnį. Įvedus krikščionybę ant kalno pastatyta bažnyčia, po kiek laiko išnykusi ir dabar esanti kalno viduje. Legenda byloja, kad sykį vienas drąsuolis atidžiau pažvelgęs į duobę ir pamatęs gelmėse apleistą bažnyčią su išgriuvusiais altoriais, o viduje groję vargonai. Šv. Jono naktį, lygiai per vidurnaktį piliakalnis atsidengiąs vienai sekundei – turintys geras akis gali pamatyti bažnyčią ir vargonus.

Informacija apie Taurapilio piliakalnį literatūroje:

Taurapilio piliakalnis iš tolo išrodo kaip ir statytas namas, nes taip supiltas. Sako, buk tą kalną supylę kadais čia Lietuviai ir degindavę ant jo aukas. Viduje nežinia kas yra. Vietomis megino žmonės kasti, bet, ižkasę plytomis išmuritą sieną, nustojo kasę. Kalnas apaugęs lazdynais ir pušimis. Girdėjau, kad Taurapilio piliakalnį supylę lietuviai apie XIV amžiuje.

L. Gerulis „Tauragnai” // Vilniaus žinios 1905 m. birž. 25 d., p. 3

Taurapilio piliakalnis

Taurapilis, Ežer. apskr. Tauragnų parap. Apie šitą kraštą daug yra istoriškų vietų. Mūsų parapijoje yra pilekalnis, kurs senovėje buvo kaip kad ugnies telegrafas duoti žinią apygardai apie prisiartinanti priešininką: jis augščiausias visoje Kauno gub. punktas. Šimkūnų sodžiaus laukuose matome daug kapkalnių. Važiuojant vieškeliu į Salaką, viename miške randame daugybę vienodo didumo apskritų kupstų, kurie liudija, kad čia būta kapinyno. Ypačiai indomus Taurapilis. Už 4 varstų nuo Tauragnų miestelio ant neaugšto Tauragnų ežero kranto stovi nedidelis sodžius. Savo vardą jis gavo iš šiandieną į ežerą įsikišusio, matomai, tyčia supilto kalnelio, Taurapiliu vadinamo.

Apie tą tai Taurapili girdime daug pasakojimų, kurie nėra nepamatuoti. Ant šito kalno seniaus buvusi pilis-tvirtovė. D. kunigaikštis Vytautas čia pastatė bažnyčią, o tai supuvus, buvusi perkelta į vietą, kame šiandieną. Senieji žmonės girdėję iš savo seneliu, kad skersai ežero vaikščiodavęs anuomet plaustas. Netaip dar senai vieno ūkininko sodyboje buvo ženklas mūrinių pamatų, kurie liudija, kad ten turėjo senovėje būti koplyčia. Paties Taurapilio, matoma, senovėje būta apsupto aplinkui vandenims, bet girioms išnykus ir vandeniui sumažėjus, jis iš sodžiaus puses šiandieną sausa pėda prieinamas. Turi būti čia ir laidodavos.  Iš šono kalno kasant pirtį, rasta žmogaus kaulai, savotiškai palaidoti: žmonės buvo palaidoti stačiomis.

Už sodžiaus į vakarus ant nežemu kalnelių prasideda kapinynas su eile kapkalnių. Kapkalniai išveizdi šitaip: apskritas, vietomis kampuotas plotas, turįs dijametrą nuo 2 sieksnių kiek augsčiaus papiltas ir aplinkui apdėtas tankia nemažų akmenų eile. Akmenys buvo tam tyčia atvežti, nes tame lauke didesnių, akmenų nėra. Sodžius žino, kad tai senybiniai kapai, vis delto ėmė arti, o kapkalnių akmenis susivežė pamatams. Kapkalnių vietose ėmė žmones rausti bulvėms duobes: berausdami, rado kaukuolių, o drauge ir senvbinių ginklų. Žemiečių viršininkas Melnikovas paėmė iš M. iškastas aprūdijusias vilyčias ir kariškus kirvelius: už tai davęs 5 rub. dovanų, o kunigas Steikūnas sidabrini branksietą. Kur tie paminklai yra šiandieną, nera žinios.

Tokios žinios paragintas rugs, 29 d. šių metu nuvykau į tuos kapkalnių laukus, apsipažintų ir jų pakasinėtų. Pasirodė, daugybė kapkalnių šiandieną išarta, ir tik vienas-antras akmenėlis bepasiliko jų sienos sargais. Yra dar ir nepalytėtų. Kasėme. Ant kito kalno, už varsto nuo Taurapilio, radau vieną kapkalni, kurs gali skaityties viso kapinyno viršaičius buvo lig kalno smailuviršis. Maniau ten rasiąs ką indomaus; maniau, kad ten bus koks milžinas-karžygis palaidotas. Kasiau giliaus žmogaus stuomens ir nieko. Per porą uolekčių buvo žemė mišra: matomai, tam tyčia užpilta: potam prasidėjo graužas. Klausiu žmonių: Ar nerasdavote čia seniaus angliu? Ar ta vieta jau ariama? Taip rasdavome anglių, o vienas vaikinas rado paviršiuj ilgoką geležį. Man regis, kad čia buvo ne kapkalnis, bet aukuras. Bet klausimas, kodėl tas aukuras taip-pat aplinkui akmenais apdėtas, kaip ir kiti kapkalniai.

Kituose kurganuose iškasiau du geležiniu labai pailgu kirveliu; trečiojo, pentis iš abiejų šonų turi po du aštriu dančiu: umbo, kurs buvo nešiojamas ant skydo; dvi vilyči – vieną sulenktą, kitą siauresnę nesulenktą; dėžutę su kažin-kokiais tepalais, bet dėžutė buvo jau nebestipra ir, jai suirant, tepalai išsiliejo, bepaliko dėžutės šonai. Iškasiau ir keletą mažmožių: sagtis, peilių ar kalavijų gabalus tai jau archeologų dalykas.

Iškastieji dalykai parodo, kad jie yra iš prieškrikščioniškų pas mus laikų, nes gi, čia lietuviams apsikrikštijus, kapai buvo kaip tik toje vietoje, kur dabar Taurapilio sodžius. Iškastuosius dalykus siunčiu „Vilties redakcijai, kuri turi pilną teisę paskirti jiems vietą tik su pažymėjimu, iš kur jie.

J. Šnapštys-Margalis „Mūsų piliakalniai” // Viltis 1910 m., lapkričio 10 d., p. 2