Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis

Ukmergės piliakalnis. Toje vietoje, kur Ukmergytės upelis įteka į Šventąją, yra piliakalnis. Piliakal­niai daug pasako apie senovės lietuvių gyvenimą. Kai kurie piliakalniai supilti gana seniai, dar akmens amžiaus gadynė­je. Kai kuriuose būta gyvenamų vietų, bet svarbiausias piliakalnių uždavinys buvo gintis apylinkei nuo priešų. Todėl šiandien piliakalnių yra daugiausia tose vietose, kurios priešams pulti buvo pa­togiausios. Šiandien tyrinėjamos įvairios senovės liekanos, ieškoma seniausių raš­tų apie savo tautos praeitį, tiriami ir pi­liakalniai, kurių mūsų krašte yra gana daug.

Ukmergės pilis Vytauto laikais buvo viena žymesniųjų tvirtovių. Seneliai pa­sakoja, kad Ukmergės piliakalnį supylę du broliai milžinai. Tie du broliai gyvenę vienas vienoje Šventosios upės pusėje, antras kitoje. Kartą tie du broliai mil­žinai susiginčiję dėl žemių ir susipykę. Vyresnysis, stovėdamas ant Šventosios upės kranto, smogęs kirviu jaunesniajam broliui, esančiam antroje upės pusėje ir jį užmušęs. Pagaliau pradėjęs užmuštojo brolio gailėtis ir nutaręs jį palaidoti. Ant užmuštojo brolio lavono pradėjęs pilti žemes ir tiek supylęs, kad pasidaręs aukš­tas kalnas, kurį žmonės dabar vadina pi­liakalniu. Kiti ukmergiškiai seneliai pa­sakoja, kad Ukmergės piliakalnį kepurė­mis supylę švedai.

Ukmergės piliakalnis kadaise buvęs daug didesnis. Žmonės lupdavę iš piliakalnio akmenis trobesiam statyti. Piliakal­nio šlaituose po akmenimis būdavusios ąžuolinių rąstų sienos. Žmonės pasakoja, kad ten, kur dabar yra Ukmergės kalėji­mas, buvusi karčiama, o ant kalno, kurį vadina piliakalniu, buvęs kalėjimas; kiti tvirtina, kad ant piliakalnio buvusi baž­nyčia.

Ukmergės piliakalnis rusų laikais

Rusų laikais piliakalnis buvęs visai apleistas, kiaulių knisamas. Apleistą pi­liakalnį ėmęs rūpintis sutvarkyti rusų valdžios atsiųstas Ukmergės apskrities viršininkas Dancovas. Jis buvęs teisin­gas ir drausmingas vyras. Piliakalnį tvarkę kaliniai. Darbininkams, tvarkiu­siems piliakalnį, vienos dienos darbą Dan­covas skaitęs už dvi, todėl kad tvarkyti senovės žmonėms svarbią vietą esąs darbas garbingas ir brangesnis, negu papras­tas darbas.

Pro piliakalnį bėgąs Ukmergytės upelis buvęs užterštas. Dancovas įsakęs, kad upelis būtų kuo švariausias, uždraudęs net rūbus upelyje skalbti. Tas jo įsakymas būdavęs griežtai vykdomas. Apgriuvusius kalno šlaitus Dancovas sutvarkęs, apvedęs aplink takeliais, ap­sodinę medžiais. Dancovas norėjęs ant piliakalnio viršūnės pastatyti patranką, laikyti sargybą ir kiekvieną dieną dvyliktą valandą iššauti po vieną šūvį. Ant kalno Dancovas liepė pastatyti akmenį ir įrašyti jo vardą (dabar parašas neišskai­tomas). Žmonės tą kalną vadinę „DanCovskaja gora“ — (Dancovo kalnas). Už per didelį rūpinimąsi lietuvių istorinė­mis vietomis Dancovas buvo iš Ukmergės iškeltas ir gavo tarnybą rusų žemėse.

Akmuo, kuriame buvo įrašytas Danco­vo vardas, yra pastatytas pietų pusėje. Pakalnėje prieš tą akmenį yra rusų senti­kių bažnyčia. Kadangi rusai, šeiminin­kaudami Lietuvoje, atimdavo iš katalikų bažnyčias, tai žmonės laukdavę, kada Dancovo akmuo grius nuo kalno žemyn ir sudaužys piliakalnio pašlaitėje esančią rusų bažnyčią, tai būsią likimo atkeršyta.

Dabar piliakalnis apleistas, priterštas, upelis nešvarus. Prie pat kalno yra žydų „košer“ skerdykla, gal dėl jos žmonės la­bai retai lanko kalną. Piliakalnyje galima su tikti daug besibastančių išdykėlių miesto vaikų, kurie šaudo iš timpų į pakalnėje esančias pakrypusias lūšneles. Kartais šlaito krūmus skabo ožkos. Piliakalnio viršūnėje yra truputį įdubusi aikštelė, kurioje kartais jaunimas ruošia pasilinks­minimus. Šventadieniais piliakalnio viršū­nėje iškeliama vėliava. Kai kada vasarą piliakalnį aplanko ekskursijos.

“Ukmergės piliakalnis” / L. P-lis. // Mūsų kraštas. – 1935, Nr. 29, p. 5A

Ukmergės piliakalnis

Piliakalnis Ukmergės rajono savivaldybės teritorijoje, Ukmergėje. Pasiekiamas iš Vilniaus gatvės, prieš Ukmergės tiltą per Šventąją miesto centre pavažiavus į kairę rytų kryptimi Paupio gatve 100 m – yra kairėje, šiaurėje. Papėdėje stovi sentikių cerkvė.

Piliakalnis tai kalva Šventosios dešiniajame ir Ukmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Aikštelė ovali, orientuota vakarų – rytų kryptimi, 26 m ilgio, 30 m pločio. Ji apjuosta 85 m ilgio, 1-4 m aukščio, 11-24 m pločio pylimu, kuris neišlikęs šiaurinėje pusėje, o aukščiausias rytinėje dalyje. Šlaitai statūs, 16 m aukščio.

Piliakalnis apardytas duobių, šlaitai nuo XIX a. pradžios slinko, ypač iš šiaurinės pusės, erozija sustabdyta 1993–1995 m. Piliakalnyje 1836 m. spalio 15 d. aptikti vienas virš kito sudėti medžiai, keleriais metais anksčiau – šulinio rentinys ir medinis kastuvas. Apaugęs retais lapuočiais medžiais, pietvakariniame ir šiauriniame šlaituose įrengti laiptai, pylimo šiaurės rytų šlaitas kiek eroduoja.

200 m į pietvakarius nuo piliakalnio, Ukmergėlės (Vilkmergėlės) dešiniajame krante yra Pilies Kalnu vadinamas Šventosios dešiniojo kranto aukštumos kyšulys – greičiausiai piliakalnio papilys. Jo aikštelė ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 120×40 m dydžio. Pietinis ir rytinis šlaitai statūs, 10-20 m aukščio, šiaurinis ir vakarinis – nuolaidūs, 2-3 m aukščio.

Pilies Kalnas labai apardytas jam nuo XVI a. pakliuvus į miesto teritoriją.

Istorija

Senovėje, šios srities cent­ras buvo ne Ukmergė, bet Deltuva. Greičiausiai, piliakalnis yra X a., o vė­liausiai kovų su Livonijos ordinu laikų. Rei­kia manyti, kad čia buvo viena iš Deltuvos kunigaikščio pilaičių, įėjusi į bendrą Deltu­vos srities gynimo sistemą. Ukmergės pilį ga­lėjęs įkurti kunigaikštis Daugsprungas, pusiau legendinis asmuo. Spėliojama, kad Ukmergės pilis galėjusi būti įkurta apie 1255 m., nors atskirų sodybų ir jų grupė šioje vietoje galėjo būti ir anksčiau.

Toliau Ukmergės istorija glaudžiai rišasi su kryžiuočių bei jų livoniškosios šakos žy­giais į Lietuvą, tiksliau plėšimais; jiems kelią be kitų, pastodavusi ir Ukmergės pilis, stovė­jusi ant piliakalnio, prie Šventosios kranto; piliakalnis ir dabar vadinamas Pillies kalnu. Mūsų laikais kalno vidurys gerokai įdubęs. Manoma, kad pilis turėjusi požeminius išėji­mus, o tikriausia, rūsius. Kadangi ji buvo medinė, tai ryškesnių jos žymių nė neišliko. Vysk. M. Valančius „Antano Tretininko pa­sakojimuose“ pateikia 63 Lietuvos piliakalnių ir pilių sąrašą. Eilės nr. 36 pažymi: „Aukmeris. Vilkmergės miesto pilis vos nevisai sugriuvusi. Ilgainiui nebeteks jos“. Vadinasi, Valančiaus laikais, jeigu jo informacijos tei­singos, dar buvę tam tikrų liekanų. M. Balinskis mini, kad XVIII a. dar buvęs išlikęs pilies bokštas, kuriame laikę nusikaltėlius. Tačiau ir dėl šio tvirtinimo tektų abejoti.

Jau visai tikra, kad Ukmergės pilis ilgų lai­kų gynusi du svarbius D.L.K. centrus, Vilnių ir Trakus, nuo abiejų ordinų puolimų. Priešų čia sulaikydavę ne tiek medinės Ukmergės pi­lies sienos, kiek valdovų ir kovotojų ryžtas bei drąsa.

Ukmergės piliakalnis (pilis) kryžiuočių kronikose

Kryžiuočių kronikose užrašyta nemaža jų žygių prieš Ukmergę. Štai, 1233 m. kala­vijuočiai, keršydami lietuviams už pagalbą Padauguvio latviams, magistro Volquino ve­dini, įsiveržė į Lietuvą, bet prie Ukmergės buvę, sulaikyti, o ties Užpaliais visiškai su­mušti.

1365 metais kryžiuočiai, drauge su pas juos pabėgusiu Kęstučio sūnumi Bu­tautu, užpuolė Lietuvą, naikindami jos pi­lis bei sodybas Nevėžio ir Šventosios pakran­tėse. Nebuvusi aplenkta nė Ukmergė. Tačiau kryžiuočiai, nieko nepešę, grįžo namo.

1378 m. Livonijos magistras vėl žygiavo į Upytės sritį, plėšdamas ir Ukmergės apylinkes. Ta­čiau neatrodo, kad jie būtų paėmę Ukmergės pilį, nes kronikose (Wartbergės) užrašyta, kad jie dvi naktis stovėję prie pilies, vadinasi, ne pilyje.

1391 m. kryžiuočių magistras Kon­radas Valenrodas, Lietuvos savitarpio kovų metu, talkinamas Vytauto, stengėsi užimti Vilnių, bet pirmiausia turėjo paimti raktą į jį — Ukmergės pilį, kurioje laikėsi Jogailos kariuo­menė, sudaryta iš lietuvių, lenkų ir gudų. Šiuo atveju pilis laikėsi neilgai: patys jos gynėjai nuginklavę lenkus ir atidarę vartus Vytautui. Vytautas Ukmergės pilį sudeginęs, nes, ma­tyt, nesitikėjęs ją išlaikyti.

1432 -1435 m., Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovų dėl Lietuvos sosto metu, Ukmergė buvo svarbus punktas. Netoli Ukmergės 1435 09 01 įvyko garsiosios Pabaisko kautynės, išsprendusios sosto pretendento klausimą. Tada ties Ukmerge, keliantis per šventąją, kritę daug Ordino ir Švitrigailos karių.

Legendos ir padavimai

Ukmergės miestas neatsiejamas nuo šio piliakalnio, nuo ant jos stovėjusios pilies kildinamas ir Ukmergės arba Vilkmergės vardas. Apie vardo kilmę pasakoja išlikę padavimai:

Pagal senus padavimus senovėje šioje vietoje stovėjusi pilis, kurioje gyvenusi visoje apylinkėje plačiai žinoma žynė, laikiusi prijau­kintą vilką. Žmonės ją vadindavę vilko mer­ga; iš čia ir Vilkmergės vardas.

Kita legenda pasakoja, kad kažkada šioje vietoje vilkas sudraskęs mergą. Nuo tada žmonės vietovę ėmę vadinti Vilkmerge. Yra ir daugiau šios legen­dos atmainų.

Ukmergės vardo šalininkai prieš šias legendas pastato savąsias. Pagal juos se­novėje, kai dar lietuviai kūrenę šventąją ugnį ir garbinę savuosius dievaičius bei gamtos jė­gas, dabartinės Ukmergės vietoje buvusi se­nosios lietuvių tikybos kulto vieta, prie kurios gyvenusios ir vaidilutės. Kartą jos išvykusios į kaimyninę šventovę; šventajai ugniai kurs­tyti Ukmergėje buvusi palikta tik viena vai­dilutė. Ji ilgai laukusi savo draugių, tačiau jos negrįžusios. Užėjusi naktis; nuvargusi vai­dilutė užsnūdusi, prie jos prisėlinęs vilkas ir sudraskęs. Vaidilutę žmonės vadinę aukos merga (ji aukodavusi).

Pagal kitą padavimo atmainą, vaidilutė pamilusi Lietuvos priešą kryžiuotį ir sulaužiusi apžadus. Patyrę apie tai, vaidilos ją gyvą sudeginę, o žmonės ją ir tą vietą ėmę vadinti aukos merga, arba Aukmerge. Vėliau pirmoji vietovės raidė (tai ne­retai būna mūsų kalboje) nutrupėjusi, ir li­kęs Ukmergės vardas. Dar kiti vietovės vardą kildina nuo tikro ar tariamo senosios lietuvių tikybos dievaičio Ūko, kuris pagal padavimus mergas ėsdavęs.

***

Vietiniai ir aplinkiniai gyventojai nuo se­niausių laikų vietovę tarmiškai vadina Vilkamerge (Vilkmergė). Iki nepriklausomybės metų spaudoje ir oficialiuose raštuose buvo rašoma Vilkmergė; Ukmergė imta vadinti po 1918 m., ir tai vietiniai dažniausiai tardavo Vilkmergė, ar Vilkamergė. 1930 m. buvo mė­ginta net įstatymo keliu grąžinti senąjį vieto­vės vardą, tačiau dėl kažkurių priežasčių tai nebuvo padaryta.

***

Apie Ukmergės pili yra ir daugiau padavi­mų. Pasakojama, kad senovėje ją valdęs labai žiaurus kunigaikštis Mirgis. Jis skriausdavęs, plūsdavęs visus savo žmones, netgi žmoną, ir nebuvęs mėgstamas. Nusibodę Lietuvos die­vams jo keiksmai, ir vieną dieną supykęs Per­kūnas jo pilį žeme pavertęs. Naujasis pilies valdovas buvęs geras, narsus, labai mylėjęs iš Žemaitijos parsivestą žmoną. Tačiau Perkūnas ir jo nelaiminęs: jo žmona greitai mirusi. Nu­liūdęs kunigaikštis jos atminimui prie Šven­tosios kranto supylęs aukštą kalną, kuris ir dabar tebestovi.

Kiti padavimai kalba apie pilies požemiuose užkeiktus turtus, kurių nie­kas negalįs pajudinti: kas drįstąs kasti, tuo­jau ištinkanti mirtis. Gal būt, ir švedų karų laikais šis piliakalnis turėjo kurios nors stra­teginės reikšmės, nes žmonės pasakoja, kad jį supylę švedai, nešdami žemes kepurėmis.