Alytaus piliakalnis

Alytaus piliakalnis

Alytaus piliakalnis su gyvenviete, Vienuolyno kalnas, Švento Jono kalnas, Joninių kalnas – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Alytaus rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, Alytupio ir Nemuno santakoje. Pasiekiamas iš Nemuno dešiniajame krante esančio senojo (pirmojo) Alytaus centrinės A. Juozapavičiaus gatvės pasukus į Merkinės gatvę, iš jos – į Piliakalnio gatvę, važiuojant laikytis arčiau dešiniojo Nemuno kranto – iš viso 1,1 km, yra kairėje. Pastačius pėsčiųjų ir dviračių tiltą bus ypač patogu pasiekti piliakalnį iš miesto.

Piliakalnį iš vakarų ir šiaurės vakarų juosia Alytupio slėnis, iš pietų – Nemunas, iš rytų ir Šiaurės rytų – daubos. Šlaitai statūs, 20–25 m, tik rytiniai 5–6 m aukščio. Aikštelė keturkampė, 25 x 15 m dydžio. Jos rytinį pakraštį puslankiu juosia 40 m ilgio, 2,5 m aukščio pylimas. Nenaudota kalvos pietvakarių dalis nuo piliakalnio atskirta giliu grioviu.

Išoriniu šlaitu aikštelės pakraščiais tęsiasi pusiau užslinkę apkasai, o pietuose, ties pylimo galu, yra neaiški įduba, primenanti sviedinio sprogimo išrausą. Aikštelės pietinėje ir vakarinėje pusėje yra 2 m pločio ir 1 m gylio Pirmojo pasaulinio karo apkasai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XIV a.

Alytaus piliakalnio Istorija

Piliakalnio rytinėje papėdėje 1 ha dydžio plote yra I tūkstantmečio antrosios pusės (VII a.) ir XI a.- XIV a. gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Gyvenvietės šiaurės vakarų ir vakarų dalyje archeologai ištyrė 240 m² plotą, rado VII a.- XII a. kultūrinį sluoksnį su lipdyta grublėtu paviršiumi ir žiesta keramika. Gyvenvietėje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. 500 m į šiaurės vakarus yra 1984–1986 m. tyrinėtas vėlesnio laikotarpio senkapis, įrengtas greičiausiai dar pilėnų.

Rašytinių XIV a. šaltinių liudijimu, Alytuje kadaise stovėjusi pilis, ir manoma, kad būtent ant šio piliakalnio. Dabartinių dirbamų laukų vietoje turėjusi būti priešpilio teritorija. J. Radziukynas knygoje „Suvalkų rėdybos piliakalniai“, išleistoje 1909 m., mini Nemuno dešiniajame krante už Alytaus stovėjusią „apgintuvę“. Kraštovaizdžio ypatumų aprašymas ir ypač užuomina, kad „kalno papėdėje – šiaurės pietų pusėje – teka upelis, kuris įteka į Nemuną“, nepalieka abejonių, jog minimas būtent Alytaus piliakalnis.

Po Žalgirio mūšio piliai netekus gynybinės reikšmės, gyvenvietė pradėjo plėstis į šiaurės vakarus nuo piliakalnio. 1524 m. Alytuje buvo pastatyta bažnyčia, o XVII a. vid. – renesansinė rotušė.

Padavimai ir legendos apie Alytaus piliakalnį

Kovų su kryžiuočiais metu atsirado gražus padavimas apie bajoro Raimonio dukros Mirgrausėles ir kunigaikščio Smūkninio sūnaus  Alytos meilę. Nepaisant nieko Mirgrausėle turėjusi tapti vaidilute. Kryžiuočiams užpuolus pilį kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėle kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojęs Alyta, bet ir pats žuvęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad ašaros upeliu liejosi į Nemuną. Upelis buvęs žynių pavadintas Alytupiu, o Gabijos kalnelis – Alytaus piliakalniu.

Informacija apie Alytaus piliakalnį literatūroje:

Alytos piliakalnis

Vilniaus rėd.

Į pietus nuo Alytos, po dešinei šalei Nemuno yra augšta lyguma, kuri užsibaigia ilgu kampu su stačiais šonais. Ant šito kampo tapo supilta apgintuvė. Kadangi čielybėj šitas kampas buvo ne atsakantis apgintuvei, tat galas jo tapo atkirstas, o ant likusios jo dalies padarytas pylimas. Atkirstas galas turi pavidalą kūgio ir tikėtinai tarnavo apgintuvės fortu. Šitas kugelis yra daug žemesnis už apgintuvę ir atskirtas nuo jos gilia dauba.

Lyguma ant viršūnės kalno turi nelygaus keturkampio pavidalą. Viena iš jo briaunų digčiai yra trumpesnė negu kitos tris.

Dvi šalįs kalno, t. y. žieminė ir pietinė gana yra stačios ir augštos; vakarinė nuotaki; rytinė gi nežinia kokį turėjo statumą ir augštumą, nes šiandien ji yra jau nubyrėjus, o dauba, atskirianti ją nuo lygumos, užgriuvus šono žemėmis. Šita šalis buvo ginamąja siena. Iš žiemių šalies teka upelis į Nemuną.

Šiandieninis stovis kalno nekoks; jo šonai: žieminis, rytinis ir pietinis yra nubyrėję ir apžėlę medžiais ir krūmais; vakarinis, t. y. iš šalies Nemuno, apaugo įvariomis žolėmis. Ant vakarinio šono, ant viršutinės lygumos ir ant kugelio laipioja galvijai, per tai ir stovis jų nekoks. Lyguma ant viršūnės šito piliakalnio yra viena iš didžiausiųjų. Ginamoji vertė kalno, dėlei jo šonų augštumo, galėjo būti gana didelė

Algirdui viešpataujant, čia buvo įtaisyta medinė tvirtovė, ir nuo to laiko kryžeiviai dažnai lankydavo Alytą. 1392 metais kryžeiviams čia atsibaladojus, kilo barnis tarp anglų ir vokiečių, o paskui ir kova dėlei įgijimo teisės nešti šv. Jurgio veliavą.

NB. Dabartinė Alytos tvirtapilė tyrinėti jos apygardų neleidžia, delto visas darbas prie apžiūrėjimo ir aprašymo minėtojo piliakalnio teko man atlikti slapčia.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 34-35