Ladakalnis
Ladakalnis, Ledakalnis
Adresas
Ladakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta.
GPS
55.3663457, 25.9905722
Ladakalnis (arba Ledakalnis) – kalva, stūksanti Ignalinos rajono savivaldybėje, tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, Papiliakalnės kaime, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tai 176 m aukščio kalnas, geomorfologinis gamtos paminklas. Nuo kalno matosi 6 ežerai – Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis, ir Alksnas.
Kalvos aukštis — 155 m virš jūros lygio. Ladakalnio šlaitai seniau ilgą laiką buvo ariami ir dėl to pažemėjo. Vėliau šlaitai buvo apsodinti pušaitėmis.
Ypač įspūdingai nuo Ladakalnio atrodo Siliniškių gūbrys, kuris ties Ginučiais susiaurėja į aukštą stačiašlaitę keterą. Joje ryškiai išsiskiria keletas viršukalnių, kurių pavadinimai skamba kaip poema šio krašto žmonėms, jų praeičiai: Ginučių piliakalnis, Meškakalnis, Verpeto kalva.
Abipus keteros — gilūs slėniai su ežerais. Toliau gūbrys nusitęsia į rytus Salų, Puziniškio kalvotu ruožu ir susiskaldo į neaukštus nedidelius gūbriukus Dringio — Asalnų tarpuežeryje, ,o platesniu kalvagūbriu ties Ignalina įsijungia į Daugėliškio kalvyną. Būtent gūbrys, vakarinėje parko dalyje tarsi išnyrantis iš ežerų ir apaugęs tankiu mišku, yra parko puošmena.
Geomorfologų nuomone, gūbrį suformavo ledynas ir tik nedaugelyje vietų ledynų tirpsmo vanduo. Tai įrodo didelis kiekis riedulių, aptinkamų paviršiuje. Vietomis, ypač kur kalvagūbris platesnis, kalvos pridengtos moreniniu priemoliu.
Žvalgantis nuo Ladakalnio, norisi paminėti, jog šis akiratis bei jo gamtinis visuomeninis turinys yra ypatingas tuo, kad čia didžiausias žemės formų įvairumas. Čia sodriausiai persipina visos geografinės sferos: litosfera, biosfera, hidrosfera. Šalia naturalaus ryškiai pasireiškia ir sukultūrinto peizažo elementai. Šiame nedideliame plote viskas tobuloje pusiausvyroje, todėl suprantama, kad šios apylinkės ir tapo nacionalinio parko širdimi ir pagrindiniu turistų bei gamtos mėgėjų traukos centru.
Peizažiniu ir pažintiniu požiūriu nuo Ledakalnio atsiveria vaizdas į daugelį įdomių objektu. Rytinėje pusėje kalno papėdėje — vaizdas į Linkmeno ežerą su išsidriekusia Ąžuolų giraite, o už jos Asekas — vandens ir pelkių paukščių ežeras.
Pietų pusėje — Alksnas ir Alksnaitis. Jų pavadinimas kilęs tikriausiai dėl vietinės liaudies pastabumo — visos šių dviejų ežerų pakrantės apaugusios vienos ir tos pačios rūšies medžiais — juoduoju alksniu. Vakarinėje ir šiaurvakarinėje dalyje tyvuliuoja Ūkojas, pats didžiausias ir giliausias šiose apylinkėse. Šiaurėje, geriau pasižvalgius, matyti Pakaso ežero mėlis.
Istorija
Pramonės statybos projektavimo institutas 1977 m. paruošė Ledakalnio apylinkių sutvarkymo projektą. Pagal projektą Ledakalnio apžvalginė aikštelė buvo paaukštinta 1,5 m. Padaryti landšaftiniai kirtimai, atvėrę vaizdus nuo Ledakalnio, įrengta kalno papėdėje autoparkavimo aikštelė, įrengti informaciniai stendai. Kad mažiau vystytųsi erozija, kalno šlaitai ir sankasas apsėti žole.
Padavimai ir legendos
Jau šiais laikais gimė įdomus paprotys į kalno viršūnę užnešti akmenukų ir palikti prie viršūnėje augančio ąžuolo. Tai greičiausiai lėmė kai kurių mokslininkų spėjimai, kad pagonybės laikais ant šio kalno buvo aukojamos aukos deivei Ladai ir esą nuo jos, o ne nuo ledo kilo jo pavadinimas – Ladakalnis. Dabar parko darbuotojai prašo akmenis dėti prie sumūryto aukuro kalno viršūnėje, nes ąžuolas nebepakelia visų norų.
Kas galėtų paneigti, kad ir šių laikų žmonės aukodami deivei Ladai štai tokias simbolines dovanas slapčia tikisi jos palankumo.
Su pačiu Ladakalniu ir jo apylinkėmis siejama ir daugiau įvairių padavimų bei legendų. Pavyzdžiui, viename iš jų pasakojama, kad kaimo merginos bėgo nuo Napoleono karių ir plaukdamos nuskendo vienoje Alksno ežero įlankoje, kuri nuo to laiko vadinama Mergakumpiu. Dar pasakojama, kad Linkmeno ežere gyvenęs žaltys Linkmenas, o ant kalno jam buvo pastatyta didelė šventykla.