Maneičių piliakalnis

Maneičių piliakalnis

Maneičių piliakalnis su gyvenviete, Sudeikiai – piliakalnis ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Ruklių miške, Daugailių seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Sudeikiai – Radeikiai pasukus į kairę šiaurėn, pavažiavus Alaušo rytiniu krantu per miškus einančiu keliu laikantis kairės 2 km iki poilsiavietės Alaušo krante – yra 200 m į dešinę šiaurėje.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, 150 m į rytus nuo Alaušo ežero rytinio kranto. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 30×18 m dydžio. Joje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Pietiniame krašte supiltas 0,4 m aukščio, 6 m pločio pylimas. 2 m žemiau aikštelės pietinio krašto yra 9 m pločio terasa, už kurios iškastas 6 m pločio, 0,2 m gylio griovys, už jo supiltas 0,3 m aukščio, 5 m pločio antras pylimas. Už šio pylimo iškastas antras 4,5 m pločio, 0,2 m gylio griovys, supiltas trečias 0,4 m aukščio, 7,5 m pločio pylimas ir iškastas trečias 6 m pločio, 0,2 m gylio griovys. Už jo toliau į pietus yra pylimo formos natūralus 1,5 m aukščio iškilimas. Šiauriniame šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 9 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10 m aukščio.

Piliakalnis labai suardytas arimų, kurie beveik sunaikino jo pylimus. XIX a. pabaigoje minimi buvę 4 pylimai: du didesni abiejuose aikštelės kraštuose, mažesni šlaituose. Iš rytinės pusės minimas buvęs 6,5 m pločio įvažiavimas į piliakalnį, apsaugotas 23 m ilgio, 1,4 m aukščio pylimų. Piliakalnis apauga lapuočiais medžiais ir krūmais.

Piliakalnio istorija

Maneičių piliakalnis archeologinėje literatūroje minimas nuo XIX a. pabaigos. F. V. Pakrovskis 1899 m. piliaklnį aprašė Sudeikių vardu, nurodė, jog jis yra 3 varstai nuo Sudeikių miestelio, prie Alaušo ežero iš rytų pusės šlaite turįs du pylimus, o palei aikštelę (kuri aplink 100 žingsnių) – keturis. Jis taip pat nurodo, kad anksčiau piliakalnis buvęs miške, dabar esąs ariamas. Dirvožemis – molingas, juodos spalvos. Ariant ar mėgėjiškų kasinėjimų metu randama daug „plytų, puodų šukių ir kaulų”. Pagal legendą, senovėje ant piliaklnio stovėjusi bažnyčia ir lietuvių kunigaikščių įtvirtinimai (F. V. Pakrovskis, 1899, p.101). Sekdamas V. F. Pokrovskiu, XX a. pradžioje piliakalnį Sudeikių m. vardu prie Alaušo ežero nurodė ir Petras Tarasenka (P. Tarasenka, 1928, p. 238).

Piliakalnis XX a. viduryje priklausė Jonui Jotaučiui, kuris 1935-07-21 Valstybės archeologijos komisijai pasirašė pasižadėjimą šį senovės paminklą globoti ir saugoti. Tačiau J. Jotautis 1936 m. vasarį parašė prašymą Kultūros reikalų departamentui kompensuoti arba leisti piliakalnį arti ir naudoti. Valstybės archeologijos komisija leidimą arti jam suteikė (Valstybės archeologijos komisija, 1922-1939, p. 288-289).

Piliakalnio tyrinėjimai

1958 m. ir 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Pavieniai archeologiniai radiniai – lipdytų puodų šukės brūkšniuotu ir grublėtu paviršiais (blogai išlikusios) rasti 1996 m., 2005 m. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Pietinėje, vakarinėje, šiaurinėje ir šiaurės rytų papėdėse yra 7 ha ploto I tūkstantmečio papėdės gyvenvietė. 1996 m. Kultūros paveldo centras, vadovas Zenonas Baubonis gyvenvietės vakariniame pakraštyje ištyrė bendrą 40 m² plotą, rado iki 20 cm storio kultūrinį sluoksnį. Kultūrinis sluoksnis: vakarinėje gyvenvietės dalyje nuo 10 iki 80 cm storio kultūrinio sluoksnio liekanos su lipdytų puodų šukėmis, molio tinku ir laužavietėmis, o pietvakarinėje tarp piliakalnio papėdės ir daubos – intensyvus kultūrinis sluoksnis su lipdytų puodų pavienėmis šukėmis, židinių degusiais akmenimis. Kultūrinis sluoksnis iki XX a. pabaigos buvo ariamas, šiuo metu dirvonas su jaunu pušynėliu bei pavieniais lapuočių medeliais ir krūmais. Tarp piliakalnio pietvakarinės papėdės ir daubos suartas maždaug 15×15 m dydžio plotas. Pietvakarinėje dalyje, smėlio kalvelėje, važinėjant automobiliais, ardomas paviršius.

Legendos ir padavimai apie Maneičių piliakalnį

Pasak legendos, ant Maneičių piliakalnio stovėjusi kunigaikščio Alaušo pilis. Pasakojama, kad kunigaikštis labai mėgęs didelį skaidrų ežerą, todėl mirdamas prašė jo palaikų pelenus išberti į šio ežero vandenis. Žmonės taip ir padarė, o patį ežerą kunigaikščio garbei pavadino Alaušu…