Paplienijos piliakalnis

Paplienijos piliakalnis

Paplienijos piliakalnis įruoštas Minijos aukštupio kilpoje, 10 km nuo Lopaičių pilia­kalnio, 13 km į šiaurę nuo Tverų. Tai aukšta ir graži kalva iš Minijos pusės gerokai vandens apgriauta. Kalvos viršūnėje yra dvi aikštelės; viena jų beveik apvali, 30 x 38 m ploto, ant­roji, pailga, 80 x 2-4 m ploto, yra truputį į rytus nuo pirmosios ir 7 m žemiau už ją. Kalvos šlaitus nuplovė Minija, apardydama ir aikštelę; atrodo, kad senovėje jos būta žymiai platesnės. Kalvos papėdėje iš šiaurės yra že­mių iškyšulį uždarąs pylimas, 120 m ilgio, plotis viršūnėje 10 m, šlaitai vietomis akme­nimis grįsti; amžių būvyje pylimas gerokai apgriautas. Vis dėlto Paplienijos kalnas tebėra stambus žemaičių žemės archeologinis pa­minklas, kitados pirmavęs nemažoje Žemai­čių teritorijos dalyje. Kai kurie istorikai ma­no, kad Pilnijoje XIII a. galėjusi būti Žemai­čių sritinio kunigaikščio Vykinto pilis, istori­jos šaltiniuose minima Tverement vardu.

Piliakalnio tyrinėjimai

Šiaurinėje piliakalnio pusėje, tiksliau jo papėdėje, yra lygesnė aikštelė. 1959 05 22 Telšių kraštotyrininkai čia aptiko seną gyven­vietę ir 1959-1960 m. sistemingai tyrinėjo. Buvo iškastos 8 perkasos 525 m² plote. Tačiau tyrinėjimai nebuvo baigti. Jų metu gyvenvie­tėje atidengtas storas (70-100 cm) kultūrinis sluoksnis, kuris buvo ariamas ir laiko naiki­namas. Dalis jo visiškai sunaikinta kasant bulvėms duobes. Iš rastų puodų šukių ir kt. radinių išaiškėjo, kad Pilnijos kalno papėdės gyventojai buvo pirmieji brūkšniuotosios ke­ramikos atstovai. Žmonės čia ilgai gyvenę, tačiau vėliau Plinija buvo apleista, nes kultūrinį sluoksnį jau dengė plonas miškožemio sluoksnelis. Rastoji keramika ir ūkinės duobės priskiriamos žalvario ir ankstyvojo geležies amžių sąvartai.

Toliau tyrinėdami, 1961 m., kraštotyrininkai atkasė neblogai išsilaikiusią geležies ga­minimo krosnelę, cilindro formos, iš molio plūktą; anga plokščių akmenų. Greta jos ir buvo duobė su degta geležies rūda ar gargaže. Degant geležį, krosnelės anga būdavo moliu užglaistoma. 1962 m. toje pačioje gyvenvie­tėje užtiktos dar trijų tokių krosnelių liekanos. Šių trijų krosnelių viduryje buvo duobė, kurioje, matyt, buvusios įtvirtintos dumplės geležies gaminimo metu aptarnavusios visas tris krosneles. Netoli krosnelių buvo dar kita 0,5 m gylio (1,6 m skersmens) duobė, o greta jos nedidelė duobelė. Reikia manyti, kad gi­lesnėje duobėje stovėdavęs geležius-kalvis, kad galėtų laisviau kūju užsimoti ir geležį kalti. Negilioje duobelėje galėjo būti įtvirtin­ta kaladė su priekalu. Rastos šešių buvusių stulpų ir žemių apkasimo žymės. Čia būta pastato — tam tikros šešiakampės būdos, kurios sienos buvo pintos iš šakų. Būda buvo 4,5 x 5,5 m. Taigi šioje vietoje būta tų laikų metalurginės įmonės, kurioje buvo gaminama geležis, o vė­liau mažomis krosnelėmis į plieną perlydoma. Nemaža geležies gargažių ir degtos rūdos ap­linkui rodo, kad apie 500 m. po Kr. čia būta nemažos geležies įmonės. Rasta ir kitų III- XI a. dirbinių: keramikos, trinamųjų girnų, žalvarinių papuošalų. Archeologai priėjo iš­vados, kad jau prieš 1500 metų žemaičiai mokėjo iš balų rūdos pasigaminti geležį bei plieną, namų apyvokos, medžioklės bei kito­kius reikmenis.

Plinijos kalno aplinka graži; aplinkui gražios daubos, statūs šlaitai; kurių apačioje vingiuoja Minija.

Legendos ir padavimai apie Paplienijos piliakalnį

Žemaitijoj, 3–4 km nuo Žarėnų miestelio Telšių apskrity, dešinėj vieškelio matosi liepomis apaugęs, įdomiai sukastas piliakalnis, Plinija vadinamas. Seni žmonės šneka, jog šis kalnelis buvęs supiltas karuose su vokiečiais. A. Bartauskas pasakojo, kad baudžiavų laikais vieną šventadienį sumos metu moteriškė pas piliakalnį ganė žąsis. Poteriaudama užlipusi ant piliakalnio, gi žiūri – pilnutėlė skrynė auksinių pinigų žiba kaip ugnis. Kad tie pinigai nuo jos nepabėgtų, ji ėmė ir įmetė vieną rožančiaus poterėlį į tą aukso skrynią. Tuomet strikt prieš ją iš kaži kur velnias, vokietuku pasivertęs, ir varosi bobą prie skrynios, ir liepia jai išimti tą poterėlį šventą. Boba pabūgusi ko bloga, išėmė tą poterėlį iš tos skrynios su pinigais. Kai tik išėmė šventą poterėlį, tuoj ta skrynia dzinkt ir užsidarė. Atėjo vyrai paimt skrynios, ogi žiūri – ji gan giliai žemėn įsmegusi. Ėmėsi vyrai kasti. Kasa kasa, bet jiems pradėjo rodytis visokios baidyklės ir visaip bauginti. Išsigandę vyrai metė kasę ir parbėgo sau namo be nieko. Kartą pas tą kalną maudėsi vaikai upėj. Vienas vaikų pamatė kalne pasirodžiusią kažin kokią šmėklą. Ta pasirodžiusi šmėkla liepė vaikams bėgti iš čia. Vaikai dar staiga nebėgo, tik žybt moteriškė pasirodė antrą kartą, o vaikams po kojomis atsirado ugnys. Tuomet vaikai persigandę leidosi nuo kalno.

Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Parengė G. Grižas. Vilnius 2011, p. 267.