Pasodninkų piliakalnis

Pasodninkų piliakalnis

Pasodninkų piliakalnis, Batarėja – piliakalnis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Pasodninkų kaime, Gelvonų seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Juodonys – Mikalajūnai, pravažiavus Pasodninkus, už daubos pasukus į kairę vakarų kryptimi žvyruotu keliu, vedančiu kiek atgal beveik iki sodybos, pavažiavus 400 m – yra 100 m į kairę rytuose nuo jos.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje tarp Širvintos dešiniojo kranto ir bevardžio upelio slėnio. Aikštelė trikampė, orientuota rytų – vakarų kryptimi, 10 m ilgio, 12 m pločio vakarų gale. Ji iš visų pusių buvo apjuosta pylimu, aukščiausiu vakarų pusėje (3,5 m aukščio, 18 m pločio). Šiaurinėje bei rytinėje aikštelės pusėse pylimas yra 0,3 m aukščio, 5 m pločio. Vakarų pylimo išorinis 3,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 9 m pločio, 0,8 m gylio griovį. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Dabar piliakalnis atvertas, daug medžių iškirsta.

Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Aikštelėje vakarų pusėje pirmosios Nepriklausomybės laikais vykdavo gegužinės.

Legendos ir padavimai

Batareika – piliakalnis, kaip sakydavo seni žmonės, pavadintas nuo žodžio baterija – karinio vieneto. Kažkada karių būrys kepurėmis supylęs kalną, primenantį pastatą su bokštu vakarinėje pusėje. Sklido legendos apie žemėmis užpiltą bažnyčią. Bandymai kasinėti baigdavosi nekaip: įsibauginę kasinėtojai pasitraukdavo ir daugiau čia niekada negrįždavo tęsti darbų…

***

Kaime yra senosios Lietuvos šventvietė – Batarėjos kalnas. Valstybės saugomas kaip piliakalnis. Turi vėlyvajam geležies amžiui būdingus įtvirtinimus. Pasakojama, kad čia „prapuolė bažnyčia po žemėm“, „panašu į bažnyčios stogą“ – piliakalnis esąs kareivių žemėmis užpilta bažnyčia.

***

Pasodninkų kaimo (Širvintų r., Gelvonų sen.) gyventojos Stefanijos Amulytės teigimu, prieš Antrąjį pasaulinį karą piliakalnį bandė kasinėti vietos ūkininkai, kalne aptiko kardo rankeną ir didelį metalinį kryžių. Kur šie radiniai yra dabar, S. Amulytė teigė nežinanti. Pasak jos, radus kryžių, kaime pasklido kalbos, jog turbūt stovėjusi bažnyčia. Piliakalnį taip pat kasinėjo nepažįstami iš kitur atvažiavę žmonės, o vokiečių okupacijos metais bandė kasinėti  Mikalajūnų pradinės mokyklos mokytojas (pavardės neprisimena).

***

Seniai seniai, pagonių laikais, kai vaidilutės šventąją ugnį kūreno, ant Širvintos upės kranto stovėjo aukuras. Iš Kernavės čia ateidavo senas krivis pažiūrėti ar ugnelė kūrenama, ar dievai dėl ko nors neužsirūstino. Kartą užpuolė mūsų kraštą kitatikiai, užgesino jie šventąją ugnelę, išniekino mergeles ir toje vietoje pastatė medinę bažnyčią. Prisakė vietiniams gyventojams naktimis saugoti, kad supykę stabmeldžiai jos nesudegintų, o patys nujojo savaisiais keliais – toliau mūsų šalelę plėšti ir niokoti. Atėjo senasai krivis ir mato, kad nebėra aukuro, o mergelės jau nebekursto šventosios ugnelės. Pravirko graudžiai senelis ir kreipdamasis į savo dievą Perkūną žodžius prakeiksmo tarė:

– Perkūne Dievaiti, sudaužyk visa tai, ką lietuvių priešai pastatė, neleisk mūsų šventajai ugnelei užgesti, svetimšaliams mūsų mergelių niekinti!

Tuomet užslinko juodi debesys, didžiulė audra ėmė siausti, dangų perskrodė žaibas: trenkė perkūnas į bokštą. Sudundėjo žemė, joje atsivėrusi juoda gelmė nugramzdino bažnyčią giliai žemėsna.

Atėjo kaimo žmogelis nakčiai bažnyčios saugoti ir pamatė, kad toje vietoje kur vakar ši stovėjo, gili  ir tamsi duobė žiojėjo. Labai išsigandęs metė spingsulę, kurią vietiniai žmonės „batareika“ vadino, ir pabėgo neatsigręždamas. Spingsulė ilgai švietė ir mirgėjo numesta, kol pamažu užgeso…

Nuo to laiko žmonės Pasadnykų piliakalnį Batareika vadina.

Sako, kad kartą per šimtą metų, nakties metu siaučiant audrai, perkūnui svaidant žaibus, giliai žemėje pasigirsta bažnyčios varpo skambėjimas…