Perkūno kalnas

Perkūno kalnas yra Kretingos raj. sav., Ėgliškių kaime, Dangės upės kairiajame ir jos intako Šaltupio dešiniajame krante, į vakarus nuo Andulių piliakalnio. Perkūnkalnį ir piliakalnį skiria 7 m gylio bei 40 m pločio gynybinis griovys.

Perkūno kalnas – 36 m ilgio ir 8 m pločio aukštumos kyšulys – kuršių alkakalnis, pavadintas dievo Perkūno garbei. Yra žinoma, jog iki 1944 m. jo viršūnėje stovėjo apeiginis akmuo, vad. Apierų (Aukų) akmeniu. Akmuo buvo apie 1,5 m ilgio ir 70 cm pločio, o viršutinėje plokštumoje, ties viduriu buvo įdubimas – plokščiadugnis dubuo. Tokie šventviečių akmenys su plokščiadugniais dubenimis yra būdingi kuršiams, randami jų gyventose teritorijose. Kalbama, jog akmenį į savo sodybą išsivežė tuometis kolūkio pirmininkas.

XIII a. rašytiniuose šaltiniuose rašoma, jog po Durbės mūšio Kretingos pilies kuršiai nusprendę atsikratyti kryžiuočių globos sukilo ir per pirmąjį susidūrimą pelnė pergalę. Žygiui prieš kuršius vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą kaip padėką paaukojo dievams ant Perkūnkalnio laužo. Už tai kuršiams buvo skaudžiai atkeršyta: žmonės išžudyti, o pilis sudeginta ir daugiau nebeatstatyta.

Yra žinoma, jog XX a. vokiečiai pastatė memorialinį akmenį su lotynišku tekstu sudegintam komtūrui atminti. Akmuo vėliau nežinomomis aplinkybėmis dingo.

Padavimai: Senovėje ant kalno buvusi šventykla, čia buvęs Apierų akmuo, laikytas tos šventyklos aukų akmeniu (Kanarskas J., 1989). Akmuo, minimas padavime, gulėjo kalno viršuje, buvo apie 1,5 m ilg., 70 cm pl., jo viršutinėje plokštumoje, ties viduriu buvęs įdubimas. Akmuo sunaikintas 1944 m. rudenį. Šioje vietovėje, manoma, stovėjo 1253-1263 m. minima Kretingos pilis (Jablonskis I., 1975). 100 m į Š – Ėgliškių (Andulių) kapinynas, datuoj. II-VIII a., IX-XII a. (pastarojo laikotarpio kapų daugiausia).