Sangailų piliakalnis

Sangailų piliakalnis

Sangailų piliakalnis, žinomas ir Piliakalnio, Stagių bei Šėtos vardais – piliakalnis ir gyvenvietė Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, į pietus nuo Sangailų, Šėtos seniūnija. Pasiekiamas plentu Šėta – Okainiai, yra į šiaurę nuo tvenkinio, 50 m į kairę, į vakarus nuo kelio, priešais Sangailus.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, 8 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, šiauriniame griovyje kastos duobės, pietiniame pylime įrengtas reperis. Piliakalnis dirvonuoja. Šiaurinėje papėdėje 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Išmatavimai: 220 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir iki 120 m pločio. 1 km į šiaurės vakarus buvo senkapis (sunaikintas).

Sangailių piliakalnio istorija

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Pasak archeologo A. Juknevičiaus, skaitant metraščius galima rasti medžiagos apie 1372-ųjų rugpjūtį Livonijos kariaunos vykdytą grobiamąjį žygį į mūsų kraštą ir čia buvusius Stagius, vokiškai pavadintus Stenghe. Manoma, kad būtent Stagių teritorija buvusi aplink dabartinius Sangailus. Be to, už piliakalnio yra 1 hektaro gyvenvietė ir sovietmečiu apardytas kapinynas. O galbūt pati pirmoji Šėta ir buvusi dabartinių Sangailų piliakalnio vietoje? Mat iki šiol nėra tikslių atsakymų, kada pirmą kartą paminėtas Šėtos vardas ir kur šio miestelio ištakos.

Padavimai ir legendos apie piliakalnį

Kai lietuviai švedus vijo, tai švedai, norėdami pasislėpti, supylė su skrybėliais piliakalnį. Paskui lietuviai užtiko švedus, kad jie tenai pasislėpę, ir pradėjo vytis.

Švedai bėgo per Sangailų balas, klodami akmenis.

Stagių pilės kalnas

Antkelyj tarp Lietuvos miestelio Šėtos ir Truskavos, pas ūlyčią, Stagiais vadinamą, senoj gadynėj lietuviai ant aukšto sauso kalno išsipylė sau bažnyčią, meldės ir degino apieras. Kad paskiau lietuviai 1386 į katalikus pervirto, Stagiu kalnas paliko apleistas. Ilgainiui Stagiu, Stagelių, Sriubių ir daug kitų ūlyčių, arba sodžių, pakliuvo nedoram ponui Ostikui, kurs turėjo savo dvarą it pilę Vepriuose ir ten paprastai gyveno.

Kaži kuomet patiko Ostikui Stagiu kalnas, ir pasistatė ant jo nedidį medžio dvarą, ir gebėjo tame gyventi. Penkiese į arklius įsėdę, su šešiais šunimis, medžiojo javuose padonųjų savo. Kad viena ūkininkė, iškadą savo matydama, pradėjo verkti, Ostikas šovė į aną su šmotais, baisiai pažeidė ir sudegino jos namus. Po tokio darbo niekas jo sutikti nebnorėjo: kožnas, jį pamatęs, skriejo šalin kaipo nuo patrakusio. Nelaimė tiems, kurie turėjo baudžiavą jam atbūti!

Kaži ko įtūžęs ant pono Zavišos, išsigirdo jį atvažiavus nedėlios rytą į Šėtos bažnyčią; tuojau liepė arklį pabalnoti, ėmės strieibą, kelis bernus, kuriuos drabentais vadino, ir jojo į Šėtą. Čia dasižinojęs Zavišą bažnyčioj esant, jojo tiesiai į namus Dievo; įjojęs pamatė savo neprietelių Zavišą ir šovė į aną. Kulka kliuvo į ranką. Žmonės persigandę spruko laukan; prie durų pasidarė baisi spūstis ir šauksmas. Tris motriškąsias taip suspaudė, jogei išvilkus dvi tuojau numirė. Ostikas, to neveizėdamas, sukinėjos ant arklio bažnyčios viduj.

Vyresnybė privertė nedorą išjoti iš bažnyčios, bet, kaipo didžiūną, niekas nesūdijo nei korojo.

Anoj gadynėj nebuvo kastų kelių, todėl užvis su karietomis sunku buvo važiuoti. Ponas Ostikas, vieną kartą į Vilnių važiuodamas, liepė joti drauge dvylikai bernų su mietais ir kartimis, idant, karietai į balą įsmukus, turėtų su kuo išsverti.

Keliaudamas sutiko menkuose ratuose bevažiuojantį iš Vilkmergės kunigą su Švenčiausiu Sakramentu. Bernai tuojau sušuko: „Iš kelio, iš kelio tu, kumpnosi!” Sunku buvo išsisukti pelkėj, todėl Ostikas sušuko: „Ką čia jo turit veizėti, išverskit į balą!” Drabentai tuojau sukibę pavertė ratus ir su tais kunigą apdengė. Guvus važnyčia iššoko iš ratų ir ištraukė sušlapusį kunigą. Be to galėję buvo nuskęsti. Sušlapo jo ir Švenčiausias Sakramentas, o ponas it aitvaras palėkė toliau.

Keletui nedėlių praslinkus, parvažiavo namon ir sumušė moterį savo, kuri tuojau, vaikus paėmusi, išvažiavo į Veprius. Šis, pakvietęs bajorus, gebančius stipriai gerti, būtinai ir pats apsigėrę. Sutemus svečiai išvažiavo, o Ostikas be poterių atgulė. Nesitikėtai kalnas sudrebėjo, nedorą poną šmurkš prarijo žemė su visais namais, o ant kalno atsirado vanduo, kurs tebėra ir lig šiolei.
Žmonės, pamatę Stagių kalną, ir mūsų gadynėj tebepasakoja apie nedorybes Ostiko. Visa jo veislė buvo nedora, kuri ilgainiui ir pradėjo gaišti. Karalius Staponas (Batoras), regis, paskutiniojo Ostiko galvą nukirtino, nes perėmė raštus, leidžiamus prie svetimo karaliaus, idant Lietuvą užgrobtų. Pamatai rūmų Ostiko tebėra ir lig šiolei ant kalno pas miestelį Veprių.

M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 591-595