Šarnelės piliakalnis

Šarnelės piliakalnis (Peles, Pilies kalnas). Žemaičių Kalvarijos apylinkėje, Šar­nelių kaime, gražioje vietoje, apsuptas žaliuojančių pievų, krūmų bei liūnų stūkso garsus piliakalnis, kur aplinki­niai žmonės Žemaitiškai „Peles kalnu“ vadina. Išrodo lyg jis būtų supiltas; nes yra labai aukštas ir staigus. Užsilipus matyt daug bažnyčių bei vėjinių malū­nų. Paviršius apaugęs šimtmečiais ąžuolais, didėliais išsikerojusiais lazdy­nais, o viduryje didžiulė skylė. Seneliai pasakoja, kad ne labai seniai kai kas mesdavęs akmenį tai su didžiuliu balsu nugarmėdavo gilumon dėl to, kad ten esą užkeikti rūmai su dideliais turtais. Šita skylė vedanti tiesiog į rūmus. Da­bartiniu laiku skylė užkimšta akmeni­mis.

Kiti pasakoja, kad piliakalnis esąs supiltas iš netoli ten esančio ežeruko, kur mūsų seneliai laidodavę numirėlius.

Kasinėjant paviršių galima užtikti žmogaus, griaučių bei šiaip visokių kau­lų. Vėliau apsigyvenę švedai, buvę smarkus mūšiai. Prieš kelerius metus netoli piliakalnio piemenys ganydami gyvulius bekasinėdami atrado, didėlę senovišką švininę kulką, bet neįvertin­dami jos brangumo išdykėliai pametę, galima spėti, kad tai būta iš švedų lai­kų kovų.

Atsirado smalsuolių, kurie panorėjo atkasti užkeiktus lobius. ‘Tai buvo vokie­čiai okupacijos metu. Jie įsakę kaimo seniūnui suvaryti Šarnelių kaimo gyventojus jiems prižiūrint atkasti kalną bet to įvykdyti nepasisekė, nes turėjo greitu laiku palikti Lietuvą.

Gailia, kad ši savo padavimais brangi vieta kas kart vis daugiau apleidžiama. Seniau jaunimas šventadieniais susirinkęs žaisdavo. Degindavo Jonines, ge­gužines rengdavo, bet dabar užarė keliukus nebėra pro kur įeiti. Aplinkiniai ūkininkai leidžia gyvulius. Medžiotojai iškasinėja didžiulius urvus, ieškodami lapių. Vis dėlto reikėtų susirūpinti, kad istorinės vietos būtų neapleidžiamos, saugomos nuo gyvulių. Privalu leisti jaunimui vasaros metu rengti pramogas bei pasilinksminimus.

“Peles kalnas” (Pilies kalnas) / R. N-kas. // Lietuvos aidas. – 1929, birž. 14, p. 5.

Šarnelės piliakalnis

Šarnelės piliakalnis. 3 km į šiaurę nuo Kalvarijos yra Šarnelės kaimas. Jo laukuose, ant Varduvos kranto, yra aukšta ir staigi kalva, anksčiau Pilies kalva, o mūsų laikais Šarnelės piliakalniu vadinama. Piliakalnis apaugęs šimtamečiais ąžuolais, skroblais, lazdynais. Jį supa Varduva, durpynai, pelkės, pievos.

Piliakalnis įrengtas aukštumos pietrytiniame pakraštyje esančioje kalvoje, prie buvusios plačios pelkės. Iš pietų, rytų ir vakarų piliakalnį supa šlapios pievos. Šlaitai statūs, 13­-15 m aukščio. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50 m ilgio, 30 m pločio šiauriniame gale, 37 m – pietiniame. Joje rasta lygios keramikos. Jos šiauriniame krašte supiltas 30 m ilgio, 4,5 m aukščio, 35 m pločio pylimas, kurio išorinis 11 m aukščio šlaitas leidžiasi į 35 m pločio, 5 m gylio griovį 12 m pločio dugnu.

Piliakalnis apardytas arimų, aikštelės viduryje iškasta duobė. Šlaitai apaugę lapuočiais, aikštelė dirvonuoja. Šiauriniame šlaite į pylimą įrengti laiptai.

Istorija

Ant piliakalnio kadaise stovėjusi Šarnelės pilis, ir Gardų pilis (Žemaičių Kalvarijos piliakalnis) tikriausiai priklausė kuršių Ceklio žemės pilių apygardai. Daugiausia archeologinių radinių randama apie Šarnelės piliakalnį. Žvalgomųjų ekspedicijų eksponatų kolekcijas 2006 m. papildė nauji radiniai. Prie piliakalnio vykdant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus, aptiktas vertingas senovinės Šarnelės gyvenvietės II kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestąją keramiką gyvenvietė priskiriama I tūkst. antrosios pusės ir II tūkst. pradžios laikotarpiui.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius, knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija” rašo, kad šalia Šarnelės piliakalnio esanti kalva galėjo būti Alkos kalnas. Tai apie 80 m pločio, 120 m ilgio kalva, kurios aukščiausia dalis iškilusi 139,6 m virš jūros lygio. Nors padavimai žinomi tik apie Šarnelės piliakalnį, kurį nuo kalno skiria dauba, bet, galimas daiktas, laikui bėgant jie nuo Alkos kalno “perkelti” piliakalniui, kuris plačiai žinomas, ten buvo rengiamos gegužinės. K. Sideravičiaus duomenimis, Alkos vardą turi Ilgkalnio dalis Šiaurinėje kelio Žemaičių Kalvarija – Barstyčiai pusėje (tas kalnas dabar dažniausiai vadinamas Ąžuolų kalnu).

Legendos ir padavimai

Daug įvairių padavimų apie šį kalną, miškuose ir raistuose klaidžiojančias dvasias bei velnius ir laumes yra išlikę iki šių dienų.

Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius surinko ne vieną legendą. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi ola, į kurią kelioms dienoms įlįsdavo ganomos kiaulės. Kartais ant knyslių jos išsinešdavo sudūlėjusių drabužių liekanų. Šunys ir katės, taip pat ir žmonės olos vengdavę. Kita istorija – apie piliakalnio viršuje buvusią duobę – įėjimą į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.

Apie jį žinomas padavimas, kad kalną apgulė švedai ir apgulti kareiviai ten badavo-alko. Nuo to kilęs Alkos vardas. B. Kviklys rašė, jog senovės žemaičiai, čia augusią girią, raistą ir pačią kalvą laikę šventa vieta. Girioje buvęs aukuras ir degusi šventoji ugnis.