Šventoji (Anykščiai)

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją.

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną.

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama vandens turizmui. Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos geologinis draustinis.

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

Istorija

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė. Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“. Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose.

Padavimai ir legendos

Buvo žiema. Labai pustė ir snigo, buvo šalta, dangus maišėsi su žeme. Vieno neturtingo žmogaus susirgo žmona ir matydama, kad mirs paprašė savo vyrą iš Anykščių parvežti jai kunigą atlikti išpažintį ir gauti paskutinį patepimą. Buvo jau naktis, žmogelis buvo labai neturtingas, kad net savo arklio neturėjo. Jį pasiskolino iš kaimyno ir nakties metu išvažiavo į Anykščius. Kunigas labai nenorėjo važiuoti tokiu bjauriu tokiu oru bet žmogelis, ant kelių atsiklaupęs, bučiavo kunigui rankas ir kojas kad važiuotų, nes jo žmona mirtimi vaduojasi. Kunigas pasiėmęs iš bažnyčios šv. Sakramentą, išvažiavo. Važiuojant per užšalusią upę, lūžo ledas ir upėje paskendo kunigas, žmogus ir arklys, nuo to laiko upę pradėjo vadinti Šventąja.

Tik atėjus pavasariui surado skenduolius.

Užrašyta Šiauliuose. Užrašė Teklė Sedelskytė, 62 m. g. Čekonių k. iš savo atsiminimų 1982m.

Lietuviškas animacinis filmukas apie šventosios upės vardą.