Tytuvėnų piliakalnis

Tytuvėnų piliakalnis

Tytuvėnų piliakalnis (arba Bridvaišio piliakalnis, Alkakalnis) – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Tytuvėnų, Tytuvėnų seniūnija, Bridvaišio ežero šiauriniame krante, Tytuvėnų regioninis parkas. Pasiekiamas Tytuvėnuose pasukus į pietryčius link Pašakarnio, pavažiavus 1 km, priartėjus Bridvaišio ežerui, pasukus į dešinę pietvakarių kryptimi keliuku, yra už 200 m dešinėje, vakaruose nuo jo.

Piliakalnio pietinį šlaitą skalauja ežeras, o aplink plytinčios pelkėtos žemumos primena laikus, kai ši kalva buvo sala. Tai vieta, kurios pasakojimas driekiasi gerokai toliau už nedidelę viršūnės aikštelę: į ežero gelmes, kadaise ošusias girias ir žmonių atmintyje išlikusius slaptus kelius.

Tytuvėnų piliakalnis įrengtas vakarinėje atskiros kalvos dalyje. Vanduo ir pelkės sudarė natūralias kliūtis prie jo besiartinantiems, o rytinėje aikštelės pusėje tebepastebimos žemo pylimo ir beveik užslinkusio griovio žymės. Ilgalaikis arimas gerokai pakeitė kalvos paviršių, todėl šiandien senuosius įtvirtinimus įžiūrėti nelengva. Viršuje esanti keturkampė aikštelė siekia maždaug 25 metrus ilgio ir 18 metrų pločio. Pušimis apaugę šlaitai, ežero artumas ir nedidelė atvira erdvė suteikia šiai vietai jaukumo, kviečia stabtelėti ir įsiklausyti.

1967 metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologai. Jo praeitis siejama su I tūkstantmečiu, o kultūros paveldo apskaitoje nurodomas platesnis laikotarpis – nuo I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki II tūkstantmečio po Kristaus pirmosios pusės. Išsamesnių archeologinių duomenų trūksta, todėl kalvos istorijoje lieka daug neatsakytų klausimų. Yra iškelta prielaida, kad čia galėjusi stovėti Cydaro pilis, tačiau šis spėjimas nėra patvirtintas.

Gerokai iškalbingesni už negausias archeologines žinias yra vietos padavimai. Vienas jų savaip paaiškina ir ežero vardą. Tytuvėnų gyventojas Antanas Ramoška pasakojo, kad kadaise aplink augusiuose dideliuose miškuose gyveno daugybė briedžių. Jie ateidavę prie ežero atsigerti, pasivaišinti tyru vandeniu. Taip iš „briedžių vaišių“, anot pasakojimo, atsiradęs Briedvaišio vardas. Šis liaudiškas vardo aiškinimas leidžia mintimis išvysti kitokį pakrantės gyvenimą – tankias girias ir iš jų prie vandens išeinančius žvėris.

Kiti pasakojimai veda ten, kur žvilgsnis nebepasiekia. Pasak vieno padavimo, dabartinio ežero vietoje stovėjusi Tytveiškos arba Tytuvio pilis. Joje tėvas sūnaus vestuvių dieną prakeikęs savo vaiką. Tuomet kilusi perkūnija, trenkęs žaibas, ir pilis su viskuo nugarmėjusi į gelmes. Žmonės tikėję, kad audrai įsisiautėjus iš ežero dugno sklinda triukšmas, prakeikto sūnaus skundai ir aimanos. Šis pasakojimas buvo paskelbtas dar 1937 metais.

Su ežeru siejamas ir liūdnas padavimas apie nuskendusią Komaro dukterį. Pasakota, kad saulei nusileidus ji pasirodanti pakrantėje ir iki pat aušros verkianti, skalbianti bei skalaujanti baltinius. Tokiuose pasakojimuose vanduo tampa riba tarp kasdienio gyvenimo ir pasaulio, kurio paslaptys atsiveria tik sutemus.

Piliakalnio prieigose žmonės minėjo ir slaptus kelius. Užrašytame Alekso Česnausko pasakojime teigiama, kad iš vakarų per liūną, o iš šiaurės rytų per pelkę prie kalvos buvo galima prieiti kūlgrindomis. Kituose padavimuose povandeninis kelias jungė piliakalnį su ežero sala. Šie pasakojimai leidžia įsivaizduoti, kokia sunkiai prieinama kadaise galėjo būti vandens ir klampių žemumų saugoma vieta.

Išlikęs ir padavimas apie XIII amžiuje čia įsikūrusius kryžiuočius. Esą jie privertę belaisvius supilti piliakalnį, pastatyti pilį ir nutiesti kelius per pelkę. Vakarinėje pusėje buvęs pakeliamasis tiltas, o pilį vėliau netikėtai užpuolę ir užėmę žemaičiai. Tai tautosakos pasakojimas, kurio nereikėtų laikyti patvirtinta piliakalnio istorija, tačiau jis atskleidžia, kaip vietos žmonės šią kalvą siejo su krašto kovomis.

Po žeme vaizduotė kūrė dar vieną pasaulį. Vietos gyventojas Julius Bielskis prisiminė tėvo pasakojimus apie piliakalnyje išmūrytus rūsius ir juose paslėptą turtą. Rūsiai esą buvę rytiniame kalvos gale, ties pastebimu įdubimu. Tėvas ne kartą kvietęs jų ieškoti, tačiau sumanymas taip ir likęs neįgyvendintas.

Tytuvėnų regioniniame parke esantis piliakalnis saugomas dėl archeologinės, kraštovaizdžio ir mitologinės vertės. Apsilankius čia verta neskubėti: užlipti į kalvą, pažvelgti į Bridvaišio vandenį ir prisiminti, kiek skirtingų istorijų sutelpa vienoje pakrantėje. Žinant jos padavimus, net nedidelis įdubimas ar pelkėta žemuma įgauna kitą prasmę. O tarp medžių pasirodęs ežeras primena senąjį pasakojimą apie briedžius, ateidavusius čia pasivaišinti vandeniu.