Veršvų piliakalnis

Veršvų piliakalnis

Veršvų piliakalnis – piliakalnis ir buvusi gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, Veršvuose. Pasiekiamas iš Islandijos plento žiedo ties IX fortu važiuojant Žemaičių plentu Vilijampolės link, Baltų prospektu, Šilainių plentu ir Gabijos gatve iki jos posūkio į dešinę vakarų kryptimi, toliau paėjus pro gyvenamuosius namus įgilintos magistralės-vakarinio lanksto šiauriniu šonu 300 m į pietvakarius, yra kiek dešiniau, šlaitui leidžiantis į Nemuno slėnį.

Veršvų piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė beveik keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 12×9 m dydžio. Jos rytiniame krašte supiltas 3,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 17 m pločio, 2 m gylio griovį. PV šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 3 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 37 m aukščio. Veršvų piliakalnis apaugęs paskirais krūmais, šlaitų apatinėje dalyje – lapuočiais.

Veršvų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIV a. Išmatavimai: 220 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir iki 130 m pločio.

Piliakalnio tyrinėjimai

1943 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka. 1986 m. Vytautas Daugudis piliakalnio aikštelėje ištyrė 57 m² dydžio plotą, rado 1 m storio I tūkstantmečio pr. m. e. – XIV a. kultūrinį sluoksnį su stulpavietėmis, lygia keramika, XVIII a. – XIX a. kalvės liekanomis.

Piliakalnio šiaurinėje papėdėje 1,5 ha plote buvo I tūkstantmečio pr. m. e. – XIII a. papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1985–1986 ir 1997 m. Jos iki 1,5 m storio kultūriniame sluoksnyje aptikta pastatų liekanų, titnaginių grandukų, gremžtukų, skelčių, nuoskalų, geležinių peilių, akmeninių galąstuvų, sukamųjų girnų dalių, kirvio dalis, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos. Gyvenvietė, ištyrus 1,5 % jos ploto, 1986 m. buvo sunaikinta tiesiant Kauno vakarinį lankstą. 1997 m. nustatyta, kad ties piliakalniu tebėra išlikę kultūrinio sluoksnio likučiai. 1 km į pietryčius buvo II a. – XIV a. kapinynas, tyrinėtas 1938-1941 m., 1954 m.

Pasakojimai apie Veršvų piliakalnį

Vienam lietuvių kareiviui iš Šiaulių prieš 40 metų tarnaujant rusų kariuomenėje prisisapnavusi kalne esanti užkeikta karalaitė, kurią kareivis turįs išvaduoti. Sapne pasirodžiusi jam mergelė ir pasakiusi: „Eik pas tą kalną, atkasi kalną ir rasi geležines duris, per tas įėjęs rasi du šunis. Gavęs ten raktus, su kuriais įeisi per varines duris, rasi gražiuose rūmuose dviejų liūtų saugomą karalaitę. Karalaitę išvadavęs paliksi viso krašto karaliumi“. Kareivis, kaip apreikšta, taip ir padaręs, bet rusų valdžia sužinojusi ir visa tai jam uždraudusi.

Balys Buračas. Lietuvos piliakalniai. Parengė G. Grižas. Vilnius 2011, p. 418.

Piliakalnį ne vieną kartą yra fotografavęs fotografas, etnografas, kraštotyrininkas Balys Buračas. Savo dienoraščiuose jis pasakoja, kad čia apsilankęs 1931 m. iš vietinio gyventojo išgirdo, jog piliakalnio vidus – tuščias, o kalno požemyje esti rūsys. Taip pat B. Buračui pavyko užfiksuoti nuo piliakalnio gerai matomo Lampėdžių slėnio pavadinimo kilmę. Neva anksčiau slėnyje rinkdavosi laumės, kurios čia maudydavosi ir kitaip pramogaudavo. Laumės smėlyje palikdavo pėdas, tad vieta imta vadinti Laumpėdomis, vėliau pavadinimas asimiliavosi.