Akvieriškės piliakalnis – senovės bendruomenės sala pelkių apsuptyje

Akvieriškės piliakalnis

Akvieriškės piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 0,4 km į pietus nuo kelio Naujas Strūnaitis-Toleikos tilto per Strūną, 0,1 km į šiaurę nuo Akvieriškės kaimo, Strūnos kairiajame krante.

Šiauriau Akvieriškės kaimo, Strūnaičio seniūnijoje, Strūnos kairiajame krante, iš pelkėto upelio slėnio iškyla nedidelė, bet iškalbinga kalva – Akvieriškės piliakalnis. Tai valstybės saugomas, nacionalinės reikšmės archeologijos paminklas, menantis laikus, kai vanduo, pelkės ir žemė kūrė natūralias gynybines ribas, o žmogus mokėjo jas išnaudoti savo saugumui užtikrinti.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš visų pusių apjuostoje pelkėto slėnio. Jo statūs, apie 7 metrų aukščio šlaitai sudarė natūralią apsaugą, o viršuje įrengta ovali, pailga aikštelė (apie 54 × 27 m) buvo pagrindinė gyvenimo ir veiklos erdvė. Aikštelėje aptiktas tamsus kultūrinis sluoksnis rodo, kad ši vieta buvo ilgai ir intensyviai naudojama. Viršutinėje dalyje šlaitai buvo dirbtinai aplyginti ir pastatinti – tai aiškus žmogaus rankų pėdsakas kraštovaizdyje.

Piliakalnio šiaurinėje, vakarinėje ir pietvakarinėje papėdėse archeologai aptiko papėdės gyvenvietę, užėmusią apie 0,9 ha plotą. Tai leidžia manyti, kad Akvieriškė buvo ne vien laikina slėptuvė, bet nuolatinės bendruomenės centras, kuriame gyventa, dirbta ir saugota aplinkinė teritorija.

Pirmuosius tyrimus čia dar 1894 m. atliko archeologas Fiodoras Pokrovskis, o 1958 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologai. Tyrimų metu rasti geležinis įmovinis ietigalis, akmeninis galąstuvas, molinis plokščias svarelis, geležies šlakas ir lipdytinė keramika lygiu bei brūkšniuotu paviršiumi. Šie radiniai liudija apie vietinę amatų, ginkluotės ir kasdienio gyvenimo kultūrą. Dalis jų šiandien saugoma Maskvos istorijos muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Akvieriškės piliakalnis buvo naudojamas I tūkstantmetyje prieš Kristų ir I–IV amžiuje po Kristaus – laikotarpiu, kai formavosi ankstyvosios regiono bendruomenės, o piliakalniai atliko gynybinę, gyvenamąją ir simbolinę funkciją. Neatsitiktinai šis objektas vertinamas ir mitologiniu požiūriu – pelkėmis apjuosta kalva dažnai suvokiama kaip riba tarp pasaulių, saugi, išskirta vieta, tinkama ne tik gyvenimui, bet ir apeigoms.

Šiandien piliakalnis dalinai apardytas senesnių arimų, vietomis matyti senų duobių, tačiau didžioji jo dalis tebėra atpažįstama. Aikštelė dirvonuoja, o šiaurės rytų ir rytiniuose šlaituose auga jaunos pušys, pamažu sugrąžinančios kalvą gamtai.

Piliakalnį galima pasiekti iš Naujojo Strūnaičio–Skritutiškės kelio, pasukus į dešinę Strūnos link ir pavažiavus apie 400 metrų – piliakalnis liks kairėje pusėje, vos nuo kelio pasislėpęs tarp pievų ir slėnio.

Akvieriškės piliakalnis – tai vieta, kur istorija nėra garsiai eksponuojama. Ji atsiskleidžia per tylą, pelkės kvapą, vėjo judinamas žoles ir žemėje slypinčius radinius. Tai puiki stotelė keliautojams, ieškantiems ne triukšmingų objektų, o autentiško ryšio su ankstyvąja Lietuvos žeme ir jos žmonėmis.

Akvieriškės archeologinio paminklo peripetijos (ištrauka)

Mūsų senoliai Akvieriškės piliakalnį įrengė tradiciškai prie vandenviečių, kaip ir daugelį kitų Švenčionijos, t. y. lietuvių genties teritorijoje esančių piliakalnių. Dviejų upelių santakoje. Pažliugusių pievų sąsmaukos pakilumoje supylė aukštą kalną. Tai buvo atlikta tradiciškai pagal to laikotarpio paprotį, gynybinį ir sakralinį objektą įrengti prie vandenviečių. Tačiau šiam kultūriniam objektui, įrangos vietos parinkimas ir pati įranga turėjo daug išskirtinumų. Juk tai buvo ne tik gynybinis objektas ir sakralinė žemės deivės Žemynos (vietine šnekta – Žeminykės) šventykla, bet ir astronominis įrenginys. Galbūt jam labiau tiktų kitas pavadinimas – to laikotarpio „observatorija“, kurią sudarė saulės kalendorius ir laikrodis. Jais naudojosi genties senojo tikėjimo žyniai, galbūt nustatinėdami savų ir priešų kariaunų žygius bei žemės deivei Žemynai atnašavimų laiką, sietiną su žemės darbais. Tai buvo senojo tikėjimo dievaitės šventvietė. Garbinimo ir atnašavimo ritualų tekstuose bei užkalbėjimų formulėse dievaitė šiame krašte  vadinama Žeminykės vardu. Kitų šios dievaitės šventviečių šiame krašte iki šiol neaptikta. Ši deivės Žemynos šventvietė su astronominiais įrenginiais buvo vienintelė ne tik Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje, bet ir visoje Rytų Lietuvoje bei Aukštaitijoje. Todėl galima net teigti, jog ši Žemynos (Žeminykės) šventvietė buvusi  regioninė – vienintelė lietuvių genties teritorijoje. Tai patvirtinti arba paneigti gali tik atlikti išsamesni tyrinėjimai ne tik šio, bet ir kitų šio krašto archeologinių objektų. Jie netyrinėti, nes buvo nežinomi.  Panašūs astronominiai įrenginiai aptikti tik Lietuvos Pajūrio regione: Palangoje, Šventojoje ir Kretingos rajone.

Istorijos šaltiniuose Akvieriškės vardu pilis neminima. Tai ir neaišku kokiam didžiūnui senovėje priklausė šis archeologinis paminklas. Tačiau istorijos mokslų daktaras profesorius Edvardas Gudavičius, lokalizuodamas XIII a. Lietuvos kunigaikščių valdas, teigia, kad 1219 m. Lietuvos ir Haličo – Voluinės sutartyje minimo vyresniojo kunigaikščio Daujoto domenas – Daujotiškės kaimas. Tokiam profesoriaus E.Gudavičiaus tvirtinimui, siejant Daujotiškės kaimą su kunigaikščio Daujoto valdomis, seka palanki paspirtis – kaimyninių kaimavardžių legendinės ištakos ir Strūnos aukštupyje dunksanti kelių piliakalnių „oazė“. Piliakalniai glaudžiasi prie buvusio strateginio lietuvių genties didkelio. Beje, šie archeologiniai paminklai beveik iki XX ir XXI amžių sandūros stokojo mokslo ir paveldosaugos atstovų dėmesio arba ir visai jiems buvo nežinomi.

Tik vietiniai žmonės tuos kalnus vadino vardais ir pasakojo apie juos legendas. Laikas trumpino, karpė legendų juostas, palikdamas tik kertinius žodžius: Vortos kalne stovėjusią pilį (Kavalčiukų piliakalnis) puolė „bebarzdžiai juodaūsiai“; į Žeminykės kalną (Akvieriškės piliakalnis) „paniro auksu pakrauta eldija“; ant Pakartuvės kalno (Dvilonių piliakalnis) „pakarti sukilėliai“; „ant Prancūzkalnio užkasė lobį Napoleono kariai“; Karčiamavietėje atvykėliai „išgvoltijo“ vaidutes (vaidilutes)… Ir pridėdavo: „tai buvę kunigų kunigo vortos (ir zomkai)“, saugoję Švenčionių pietines prieigas. Kunigų kunigo vardas išbluko šimtmečių kaitoje. Dabar, kai jau išaiškinta daugiau istorijos paminklų ir sukaupta gausesnė  informacija, galima prielaida, jog tai – Lietuvos vyresniojo kunigaikščio Daujoto ar jo giminės klano buvusios valdos. Labai vėlai tiems kalnams suteiktas piliakalnių „statusas“. Dabar šią vietą galima pavadinti „Strūnos aukštupio piliakalnių oaze“. Tai senovėje buvęs tankiai apgyvendintas kraštas. Apie didelę demografinę koncentraciją byloja aplink esančios pilkapių ilgos grandinės, vingiavęs strateginis kelias su gausa pakelės karčiamų, lobių ir balų geležies rūdos radimvietėmis. Tie faktai užkoduoti vandenvardžiuose, kaimavardžiuose ir laukų pavadinimuose.

1219 metų Hipatijaus metraštyje įrašytoje Lietuvos ir Haličo – Voluinės sutartyje minimi Lietuvai atstovavę 5 vyresnieji kunigaikščiai. Net du iš jų – Daujotas ir jo brolis Viligaila, šio krašto atstovai. Metraščio įrašas byloja, kad kunigaikščiai kilę iš didžiūnų šeimos, turėję vyresniųjų kunigaikščių titulus. Istoriko Z. Raulinaičio teigimu, kunigaikštis Daujotas žuvo 1226 m. lietuvių pralaimėto Usviato mūšio metu. Nes vėliau politinėje veikloje jis nepasireiškė. Istoriografijoje aptinkamas ir jo brolio vardas, siejamas su Šiaurine Nalšia. Galimos prielaidos, kad jie neišlaikė konkurencijos su kunigaikščiu Mindaugu,  kuriam atiteko ir jų valdos.

Deivės Žemynos šventvietei vieta parinkta atsižvelgiant ir į komunikacinius privalumus. Per tą sąsmauką ėjo senybos kelias, vadinamasis lietuvių genties didkelis, dar jis minimas ir Mindaugo laikų keliu. Sąsmaukoje prie pat kelio buvusi pakiluma buvo išskirtinai paaukštinta. Tas dirbtinis paaukštinimas taip kruopščiai buvo atliktas ir vietinių taip pagarbiai saugomas, kad ir praėję šimtmečiai nespėjo to sudarkyti. Kelis amžius piliakalnis dunksojo intensyvioje žemės darbų aplinkoje. Aplink jį buvo dirbami laukai ir šienaujamos pievos Akvieriškės, Varniškės ir Skritutiškės kaimų. O aplinka buvo veikiama ir gamtos erozijos. Tačiau amžių bėgsme šiam mitologiniam objektui ir jo aplinkai pagarbą teikė sakralinė jo aura ir socialinė paskirtis. Tokius faktus liudija iš kartos į kartą sakytine tradicija perteikiama informacija, sietina su sakraline ir socialine objekto paskirtimi: vietovardžių ir pavardžių kilmės ištakos, užkalbėjimų ir ritualinių atnašavimų deivei Žemynai formulės bei aptikti primityviajai astronomijai naudotų akmenų radiniai. Senolių atmintis neišlaikė nė vieno fakto apie piliakalnio niokojimą, jo aplinkos teršimą… iki kolektyvizacijos. Atvirkščiai, žmonių pasakojimai byloja tik apie pagarbą šiai sakralinei vietai. Juose minimos ilgos pynės legendų sakraline, socialine, ir buitine tematika. Charakteringa tai, kad iki šiol nežinoma nė vienos legendos karine ar gynybine tema. O tai palankiai liudija, kad Akvieriškės archeologinio objekto tik ankstyvoji paskirtis buvusi gynybinė, o nuo XIII a. antros pusės (kunigaikščio Daumanto invazijos 1266 – 1267 metais pilis sunaikinta?) – jau tik sakralinė ir astronominė.

Piliakalnio papėdėje buvo įrengtas tam laikotarpiui būdingas astronominis įrenginys: saulės laikrodis ir kalendorius. O prie jo ir deivei Žemynai atnašavimų aukuras. Saulės kalendorius turėjo ne tik sakralinę, bet ir socialinę prasmę. Įrenginio paaukštinimo šešėliui priartėjus prie eilėmis išdėliotų akmeninių žymeklių, parodydavo ne tik su žeme susijusių darbų pradžią ir pabaigą, bet ir su tais darbais sietinus ritualus, atnašaujant deivei Žemynai. Atnašas vietine šnekta vadino „apieromis“. Atnašavimo vietą – „apieriškė“. Iš to kilo ir atnašavimo vietos pavadinimas – Apieriškė. Sugriovus gynybinę pilį (XIII a. pabaiga), atnašas tvarkančių ir astronominį kalendorių prižiūrinčių patarnautojų gyvenvietė įsikūrė į pietvakarius nuo piliakalnio už kelių dešimčių metrų, Rūdzynės santakoje į Strūnos upę. Tą patarnautojų buveinę pradėta vadinti Akvieriške (vietovardžio kilmė dar neiškoduota?), o patarnautojus – pagal jų pareigas: sauliai (saulės laikrodžio ir kalendoriaus prižiūrėtojai), bureikos (deivės Žeminykės atnašų tvarkytojai), keruliai (užkalbėtojai)… Ilgainiui iš tų patarnavimo pavadinimų išsirutuliojo ir pavardės: Sauliai (gudiškai – Savul), Keruliai, Bureikos…

Atnašavimai šioje ir kitose šventvietėse truko ilgai ir įvedus krikščionybę. Todėl tų pasakojimų daug. Laikas nespėjo jų ištrinti iš gyventojų atminties. Jie truko galbūt net iki XVIII a. vidurio. Tokie faktai užfiksuoti ir Strūnaičio parapijoje, įsikūrusioje 1781 m. Jos pirmieji kunigai, kalėdodami parapijos kaimuose, dar aptiko „pagoniškus alkus“ ir juos ardė. Senojo tikėjimo kai kurios detalės tapo prietaringais papročiais. Pvz., rudenį, kad nesudegtų pirtis su mynimui džiovinamais linais, reikia lauke ant akmenų sudeginti gniutulą spalių su sakais. Tai akivaizdi detalė, išlikusi iš buvusių ugnies deivės garbinimo ritualų.

Švenčionija ypač išsiskiria senojo tikėjimo šventviečių gausa. Prie didžiūnų pilių buvo labiau sureikšmintų dievaičių (Perkūno, Žemynos, Žvėrūno…) šventyklos, kurių patarnautojai rūpinosi ir socialiniais žmonių reikalais. Jie gydė žmones, kaupė istorines žinias ir jas skleidė. Kovų ir kitokią informaciją perduodavo iš lūpų į lūpas. Žynių paruošti glausti tekstai Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje vadinti sakymais. Jų formuluotė buvo griežta. Vyravo nuostata: pakeitusį sakymo žodžius lydės nelaimės (artimųjų netektys, ligos, gamtos stichijos). Žyniai stengėsi tiksliai žodis žodin atkartoti perteikiamą tekstą. Jį iškalti kaip formulę. Tie žodžio „metraštininkai“ buvo parenkami iš žynių luomo, tinkamiausi – pirmagimiai. Tik jų dėka šio pakraščio žmonių atmintis išlaikė daugiau senovės „istorijos“. Buvę istoriniai įvykiai tapo penu legendoms, sakmėms, pasakoms. Jų veikėjų vardai ŠR Lietuvos pakraštyje padėjo atsirasti naujiems vietovardžiams, tokiems kaip Apieriškė (Akvieriškė), Nevieriškė, Stekiškė (ir Stakiškiai), Steckai, Daujotiškė, Girdėnai, Mindaugiškė, Modžiūnai, Svitailiškė, Pilypai ir kt.

Pradėjus vystytis mūrinių pastatų statybų praktikai, ant dabartinių piliakalnių buvusių medinių pilių svarba menko. Sudegus jos nebuvo atstatomos. Ypač tai pasakytina apie Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštį. Hipatijaus kronika mini, kad kunigaikštis Daumantas 1266 ir 1267 m. invazijų metu į šį kraštą sudegino ir sugriovė daug pilių, žudė žmones, grobė vaikus. Tokius faktus grindžia ir plačiau tyrinėtų šio krašto piliakalnių archeologiniai radiniai. Ant piliakalnių buvę pilys apleistos XIII amžiuje. Sugriautos gynybinės pilys nebuvo atstatomos ir skendo užmarštin, o prie jų buvę senojo tikėjimo šventyklos, ilgai buvo lankomos ir įvedus krikščionybę. Tai pasakytina ir apie Apieriškės – Akvieriškės mitologinį objektą. Todėl žinia apie tokius šio krašto sakralinius objektus ilgiau buvo žmonių lūpose. Tokiam teigimui netiesiogiai, tačiau palankiai pritaria ir archeologo Fiodoro Pokrovskio pasirinkimas piliakalnių žvalgymui. Jis žvalgė 1894 m. piliakalnius, susietus su sakraliniais objektais: Akvieriškės (Žemynos šventvietė), Ragaučinos (Bakano kalnas – Ragainos šv., Žvėrių kalnas – Žvėriūno šv.), Cirkliškio (Perkūno šv.) Bogutiškės (?)… Archeologų neminima, kad jis būtų žvalgęs šio krašto buvusių gynybinių pilių likučius, dabar vadinamus Daukšių, Kačėniškės, Stūglių, Kavalčiukų, Žąsinų, Mindaugiškės, Jaciūnų, Mikštų ir kt. piliakalniais. Vieni jų jau buvo užmiršti, kiti žinomi tik labai labai siauram ratui besidominčiųjų pasakojimais apie krašto istorinę praeitį.

***

Jau minėjau, pirmą kartą Akvieriškės piliakalnis buvo žvalgytas F. Pokrovskio 1894 metais. 1905 m. jis minimas „Vilniaus žiniose“.

Trečią kartą juo buvo susidomėta 1957 m. norint jį nukasti. „Jaunosios gvardijos“ ūkio centre Skritutiškėje buvo pradėtas statyti gyvulininkystės kompleksas. Statyboms reikėjo žvyro ir pamatams akmenų. Iš Rusijos atsiųstam į Lietuvos TSR kelti žemės ūkio trisdešimttūkstantininkui Vasiliji Krasilnikov, parūpo pigi statyboms reikalinga medžiaga, esanti netoli statomų objektų. Pirmininkas intensyvino melioracijos darbus. Pro ūkio centrą tekantį Rūdzynės upelį pervadino Strunka, nes jam pynėsi liežuvis tariant jo tikrą pavadinimą. Visur siekė ekonomiškumo. Užrašytų pasakotojų liudijimu, mechanizatoriams buvo liepta rausti ir rinkti piliakalnio papėdėje buvusius akmenis. Deivės Žemynos aukurą ir astronominį įrenginį žymėję akmenys buvo išvežti į Skritutiškėje statomo gyvulininkystės komplekso pamatus. Pradėjus piliakalnio aplinkoje kitus kasimo darbus, „kažkas“ (manoma, kad iš Akvieriškės kaimo – tuo laiku jame gyveno 95 žmonės) pranešė „kur reikia“ (partkoman). Darbai buvo sustabdyti, tačiau pirmininkas pradėjo įrodinėti, kad piliakalnis mažareikšmis, vietinės reikšmės, niekam nereikalingas „kurganas“. Tada jau iš rajono išplaukė informacija į Vilnių patvirtinimui dėl Akvieriškės piliakalnio kultūrinės reikšmės. 1958 m. atvykę archeologai dar kartą patvirtino, kad Akvieriškės piliakalnis tikrai yra archeologinis paminklas.

1956 – 1965 m. užrašiau sakytine tradicija perteikiamą vietinę informaciją apie istorijos, gamtos ir kultūros paminklus. Surinktų žinių pagrindu „Žvaigždės“ laikraštyje paskelbiau ciklą publikacijų. Vieną jų, paskelbtą 1970 m. net pavadinau: „Apieriškės – Akvieriškės piliakalnis“. Joje gvildenau šio objekto buvusią mitologinę paskirtį, vietovardžio kilmė ištakas. Net iki XX a. vidurio piliakalnis turėjo dvivardystę: Apieriškė ir Akvieriškė. Pirminis pavadinimas – Apieriškė, kurio ištakos – atnašavimai (apieros – vietine šnekta) žemės deivei Žemynai (Žeminykei). Piliakalnio papėdėje buvęs akmeninis aukuras ant kurio aplinkinių kaimų valstiečiai atnašaudavo atlikinėdami ir ritualus. Atnašavimo laiką nurodydavo piliakalnio papėdėje esantis saulės kalendorius ir laikrodis. Minimoje publikacijoje išreiškiau savo hipotezę dėl kalvos, esančios Strūnos upės ištakose, vietinių vadinamos Vortos kalnu, kad tai irgi gali būti piliakalnis. Vėliau ši mano hipotezė su kaupu pasitvirtino. 1979 m. atvykę archeologai (nežinau, dėl mano publikacijos ar dėl kitų priežasčių) nustatė, kad tai tikrai istorinis paminklas, kuris dabar vadinamas artimiausio kaimo vardu – Kavalčiukų piliakalniu.

Apie Akvieriškės piliakalnį XX a. antroje pusėje jau rašė enciklopedijos, Lietuvos TSR 1975 m. archeologijos atlasas, piliakalnis minimas Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų 1973 ir 1993 metų sąrašuose. Istoriografijoje yra duomenų, kad Istorijos instituto archeologai Akvieriškės piliakalnį dar žvalgė 1979 ir 1987 metais.

Tačiau atsirado net žymių istorikų, kurie mūsų valstybės kūrimosi ištakose, kažkodėl Švenčionijos kraštą laikė dykra. Tai aiškindamasis, aptikau kerčių, iš kurių dabar galima mestelti akmenuką į vietinės paveldosaugos daržą. Ilgai niekas nepaneigė, jog Švenčionių žemėje yra tik vienas Cirkliškio piliakalnis. Jis tapo Švenčionijos „bamba“. Tas ypač menkino šio krašto istorinį paveldą. Pateikiu tokių faktų pagrindimui ištrauką iš 1992 m. leidinio:

„Švenčionių žemė išsidėsčius Švenčionių aukštumoje, Birvetos, Strūnos, Strečios aukštupiuose. VIENINTELIS žinomas piliakalnis yra Cirkliškyje…“

Šioji informacija neigė ne tik Strūnos upės aukštupyje esančius piliakalnius, bet ji neigė ir kitus Švenčionių žemėje esančius piliakalnius. Cirkliškio Perkūno kalnas tapo Švenčionijos „bamba“.

Antanas Karmonas „Akvieriškės archeologinio paminklo peripetijos” // Švenčionių kraštas 2018 m. sausio 6 d., šeštadienis Nr.1 (1725)