Albinavos duobė: Juodais rūbais pasipuošę paslaptingieji

Albinavos duobė

Albinavos duobė yra Aukštadvario – Giriotiškių stambiai kalvotame moreniniame kalvyne. Duobė yra elipsės formos, lėkštais šlaitais su mažu ežerėliu. Tai glaciokarstinės kilmės geologinis-geomorfologinis objektas, turintis ledyno tirpsmo vandenų srauto išgraužtą protaką. Tirpstant ledynui vandens srautai tekėdami nuo aukštesnių smėlingų kalvų atnešė atitrūkusį ledo luistą ir palaidojo žemesnių moreninių kalvų tarpukalvėje. Klimatui atšilus ištirpo palaidotas ledo luistas. Žemei įdubus susiformavo dabartinė Albinavos duobė.

Siekiant nustatyti jos amžių 2019 m. buvo išgręžtas gręžinys. A. Grigienė atliko žiedadulkių tyrimą ir nustatė, kad organogeninės nuosėdos Albinavos duobėje pradėjo kauptis maždaug prieš 4000 metų. Tuo laiku aplink Albinavos ežerėlį augo mišrūs pušų ir beržų miškai su lazdyno pomiškiu. Pievose vešėjo viksvinės ir varpinės žolės, kiečiai, vėdrynai. Vėliau dėl žmogaus veiklos atsirado daugiau bemiškių teritorijų, nuosėdose aptikta javų, gysločių, rūgštynių, dobilų, dilgėlių, žiedadulkių.

Istorija

1903 m. rugpjūčio 13 d. Albinavos palivarką su šia dauba iš Aukštadvario dvaro savininko Bronislovo Malevskio nupirko bajoras Ignotas Mališauskas. 1905 m. duobės pakraščiai buvo sutvirtinti akmenimis, pelkė išvalyta ir įveista žuvų. Rytiniame duobės pakraštyje buvo pastatyta akmeninė dūminė pirtis, iškastas ir įrengtas šiose apylinkėse labai retas akmeninis šulinys. Šie statiniai išliko iki mūsų dienų.

Legendos ir padavimai

J. Vitienė iš savo senelių pasakojimų prisimena, kad „tenai didelė duobė, įpuolus ten bedugnis raistelis, nes jei koja paslys, gali nueit pas velnių motiną. Ant to kelio palei duobę vis pasirodo. Tenai prie duobės ir kelio augo toks ąžuolas, tai po tuo ąžuolu vis juodais rūbais apsirengę ponaičiai pasirodo. Jie laukia ant kelio, klausinėja ir eina kartu, paskui vedžioja ir dingsta.“

Rozalija Ališauskienė, daug laiko praleidusi Albinavos viensėdyje, prisiminė pasakojant, kad „anksčiau čia buvęs dvaras, tik vieną rytą žmonės pamatė gilią duobę. Po ąžuolu pasirodydavo juodi ponaičiai su riestom lazdelėm, skrybėlėm ant galvų, klausinėdavo kelio, o paskui dingdavo, taip žmogus paklysdavo ir iki ryto vaikščiodavo. Seniau šitoj vietoj žmones labai perimdavo plėšikai ir atimdinėjo pinigus.“ Antanas Jaruševičius šią vietą vadina „velnio duobe, čia jie šoka ir dažnai pasirodo“. Gedanonių kaimo žmonės šią vietą žinojo ir tamsiu paros metu stengėsi neiti šiuo keliu.