Antakmenės Aukų akmuo

Antakmenės Aukų akmuo

Antakmenės Aukų akmuo, dar vadinamas Aukuro akmeniu, taip pat Antakmenės konglomeratas – riedulį, uolą primenantis konglomeratas, slūgsantis Ignalinos rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie Antakmenės kaimo (Kazitiškio seniūnija), 0,2 km į rytus nuo kelio 1426 Vidiškės–Dūdos–Pagurbė, į šiaurės vakarus nuo kapinių, rytinėje Piestakalnio papėdėje. Posūkiuose pastatytos rodyklės į objektą. Jis patenka į Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijos (2449 kv., 11 skl.) teritoriją.

Iš žemės kyšantis konglamerato luitas yra apie 5,5 m ilgio (šiaurės vakarų — pietryčių kryptimi), apie 1,5 m storio ir iki 4,3 m aukščio, tarsi iš dviejų dalių: pietrytinės (žemesnės) ir šiaurės vakarinės (aukštesnės). Šios dalies viršuje — tarp dviejų „ragų” — plokščiu dugnu „lovys”, į kurį buvusios dedamos aukos. Vienur kitur ant akmens matomi ir nedideli įdubimai (7 cm skersmens, 3,5 cm gylio, 11 cm skersmens, 5,5 cm gylio ir kt.). Atrodo, jie vadinami Velnio kanopomis.

Istorija

Apie Antakmenės uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX a. 1842 m. duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį (vadindamas jį Aukuro akmeniu) pateikė Eustachijus Tiškevičius, o dailininkas Napoleonas Orda, po apsilankymo prie jo, apie 1875 m. akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūryta uola (taip iš pirmo žvilgsnio akmuo atrodo), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.

Iki 1940 m. garsėjo čia rengiamos Joninių šventės. 2017 m. prie akmens surengtos Joninės – pirmąkart po 1940 m. Pagal vietos žmonių prisiminimus, iki 1940 m. čia nuolat žmonės rinkosi melstis. Atvykdavo ne tik aplinkinių kaimų gyventojai, bet ir žmonės iš Daugėliškio, Ceikinių, Mielagėnų, Tverečiaus. Sako, praėjusio amžiaus pradžioje čia lankėsi ir garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, daug kitų garsių dvasininkų, žmonių. Čia meldėsi ir aukojo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, sentikiai. 1942 m., prie vokiečių, čia buvo atvykę akmenskaldžiai ir kėsinosi sunaikinti akmenį, bet jiems pavyko atskelti tik keletą jo skeveldrų. Be to, vietiniai vyrai sulėkę su dalgiais ir šakėmis apgynė akmenį, išvijo akmenskaldžius.

1971 m. Istorijos instituto archeologai (vadovas Vytautas Urbanavičius) prie akmens ištyrė 32 m² plotą. Aptikta 6,5 m skersmens ir 1,4 m gylio piltuvėlio formos duobė su 20 cm storio degėsių, apdegusių akmenų, gyvulių, tarp jų ir arklio, kaulų sluoksniu. Radiokarboninės analizės duomenimis, laužavietė buvo naudojama prieš 210 (± 60 m.) metų.

Legendos ir padavimai

Pasak padavimų, ant Antakmenės akmens nuo seno buvo deginamos aukos. Iki XX a. vidurio žmonės į akmens įdubą dėdavo aukojamo maisto, linų, pinigų. Maldininkai Antakmenės akmenį ypač lankydavo 10-ąjį penktadienį po Velykų.

Untakmenes lauke, netoli no kapų, yra akmuo, kur paganys degindavo apieras. Senybas, pasakoja, ėja žmogus keliu, išbėgo ant kelio kačiukas. < . . . > Tas žmogus norėjo jo pasgaut ir parnešt namo, bet jo nepagauna. Tada — jis turėjo rožančių — ir metė ant jo. Jis nubėgo krūman ir pradėjo juoktes kaip žmogus:
— Ka ka ka…
[Žmogus] išsigando ir nubėgo kitan sodžiun.

Unt[a]kmines lauki yra akmuo sulig pečium diduma, ir tas akmuo šlapias, niekad neišdžiūva. Nešdava apieras.

Untakmines lauki yra didelis akmuo. Kai piemenes gana, tai degina aukas.

Senovės kalbėja seni žmonis — Untakmines lauki buva akmuo, jame senovėj degindava apieras paganys. Buva ant kalnelia in keturių kajų iš akmenukų nulietas. No ta laika, ka paganių nebūva, ti tinai vis šaukdava dieną ir naktį < . . . > neparstadama. Tadu, kai prancūzai vajūjas, tadu nušava akmenį, tadu ir nustaja šaukti. Ir dabar akmuo tenai stavi netali kapų. Pačiaj viršūnėj yra dvi aukštas puses, viduj — lavys.

Keturiolika kilometrų nuo Daugėliškio, Untakmenės laukuose yra didelis akmuo. Sako seneliai, kad ten degindava kadai aukas. Sako, matydavos ugnis ir senelis baltais rūbais. Tas senelis, mylėdamas senovės tikybą, nusiskandinęs. Tan aukuran tuoj perkūnas trenkęs. Net šiandien dar seni žmonės lanko tą vietą su pagarba, rasdami visokių pagalbų savo keltuvai, vaikams ir sau, visokių žolelių ir vaistų.

Akmuo tas didelis labai buva be galo < . . . > . In ja užlipa, atsistoja < . . . > i dainuoja…
— Kur, — saka, — aisme?
— In Untakmenės akmenia.
< . . . > Mataoras ten nukrita, < . . . > tai tas akmuo tinai. Mataoras gi žinai kaip krenta. Tai didžiausiai didžiausias tas gabalas, kurgi! i nukrita! Untakmenės lauki.
< . . . > Miški vienas buva Antaniškėj nukritįs. Ale jau nedidelis. Mataoras. Ti kitakis akmuo, kakis juodas.

Untakmenėj prie kapų <…>. Aukas degindava. Degindava kažkų tinai, aukas kokias tai degindava.
— O dėl ko jas degindavo?
— Tai kų aš žinau, šitaip tik pasakodava.

Antakmenės pilis buvo labai tvirta ir jos kunigaikštis nugalėdavo visus priešus, nes čia buvo didelis akmuo, kuris drebėdavo, kaip tik prisiartina priešai. < . . .>

Antakmenis kaimo laukuose prie stataus kalno yra didelis akmuo. Vienas žmogus nujojo naktigonėn prie to akmens, atsigulė ir užmigo. Vidury nakties jis pro miegą išgirdo skambučio garsą ir nepažįstamą balsą. Bet žmogus buvo drąsus. Pats savimi netikėdamas, pasiliko gulėti. Tas pats pasikartojo ir antrą kartą. Kadangi antrą kartą pasikartojo, tai žmogus baisiai nusigando ir pakilęs pagriebė arklį ir užsėdęs greitai jojo namo. Kadangi jis atsigręžė pažiūrėti į tą akmenį, tai vietoj akmens pamatė stovint didelį milžiną. Žmogus, kuriam tai nutiko, iš didelio išgąsčio grįžęs namo greit mirė. Jis yra palaidotas ant Antakmenės kapų.

Linus, pinigus dėdava. Razsirodė gi Marija < . . . > . Ai stebuklinga, — labai didelis akmuo. < . . . > Nugi nešdavo apieras i dėdavo. < . . . > Nu, i melsdavos.
— Tai padėdavo tas akmuo?
— Padėdavo.

In tų akmenia velnią kanapa buvo, kanapa.
— Iš kur atsirado?
— Tai seniai žino.

Oi, būdava, saka, Untakmenėj un ta akmenia!.. Tai važinodava Paringin, a či palikdava pinigų, kapeikų… Visgi tikėja žmanis.
— Tai dėl ko palikdavo?
— Nugi būk tai seniem dievam.

Oi, aukštesnis už mane tas akmuo, labai didelis! <…> Kad nesivaidentų aukodava, atseit lyg auka, lyg relikvija kokia būdavo <…>. Kas, sakė, pakulas atnešęs uždega, kas kapeikų kiek palieka, kaip žmonės tikėjo, kaip buvo.
— O kurioj vietoj dėdavo? Ant to akmenio?
Ant to akmenio. Ant viršaus. Ant pat viršaus. Ten yra va toks kaip lovys, kaip griova.

Velnias kai kirta su pirštu, tai iškirta lovį ant to akmenio. Labai bijodavo žmonės, kad ti nesivaidentų, nešdavo aukas — kapeikas, pakulas degindavo.

Dudai

Ant Liudviko Radeckio Mikuličo laukų randasi mūras iš mažų akmenėlių sudėtas. Tai vienas iš žiliausiųjų senobės Lietuvoje palaikų. Žmonės tą mūrą aukos akmeniu vadina.

Dudai // Vilniaus zinios. – 1905, birz. 5 (18), p. 3.

Antakmenė

(Daugeliškio valsčiaus, Švenčionų pav., Vilniaus gub.). Besilankant man Vidiškių parapijoje, pasakoje žmonės, kad Antakmenės lauke yra senų laikų aukuras, šalia kurio, anot senelių pasakojimo, stabmeldžių laikuose mūsų bočiai degindavę dievams aukas. Šventos dienos sulaukės nukeliavau pasižiurėtų. Praėjus Dudos dvarą, pasirodė pušelėmis apaugęs kalnelis, priešais kapai, o toliaus pa-kalnėje nepaprastas akmuo „aukuras”. Vadinu, „nepaprastas”, nes aiškiai matyti, kad jis sudėtas iš mažų akmenėlių, ar žmonių ar gamtos jis yra sulietas sunku yra numanyti, bet suakmenėjęs gan stipriai, o daugiaus tokių akmenų čia nematyti. Tas akmuo bus augštumo viršaus per sieksnį ir viršuje pusapskrita duobelė.

Vietiniai žmonės, kurie čia lankė rugius, pasakojo, kad svečių čia kas metas daug atsilanko, kartais ir iš Petrapilės su fotografiniais aparatais, o kelias dešimtis metų pirmiau, vieną vasaros dieną susivažiavę daugybė nepažįstamų ponų, kurie per dieną linksminęsi, valgę ir gėrę iki vakarui. Paskui piemenėliai atrasdavo ant aukuro pinigus, kuriuos pasiimdavo sau. Senesnių žinių ir pasakų nėra, o iš paskesnių pasakoja, kad Krisius Ribokas netoli šios vietos atradęs paprastą akmenį su iškalta duobele, tą akmenį parsivežęs namo laiko pas save atminimui.

Nukeliavome tada į Antakmenės kaimą pas Riboką to akmens pažiurėti. Platumas jo bus apie tris sprindžius ir apie du sprindžiu storumo, viršuje dailiai iškalta duobelė, kaip praustuvė, kur galėtų patilpti koks gorčius vandens.

Antakmenės kaimas turi apie 40 namų, ūkininkai pusėtinai pasilaiko, nors žemė nelabai derlinga, nes labai akmeninga; bet žmonės čia yra darbštus ir rūpestingi. Vasarą daugelis važiuoja į svetimus kraštus ieškoti uždarbio, dalis jų darbuojasi prie savo gelžkelio (gale jų laukų eina Peterb.- Varš. gelžkelis čia stovi ir pusstotė „Duda”).

Paskutiniame laike prie to gelžkelio pradėjo pirkti akmenis po 8 rbl. už ketvirtaini (kubini) sieksnį. Žmonių apšvietimas čia mažumą aukščiaus stovi už kaimynus, arčiaus prie Vidiškių gyvenančius; tas jau iš to matyti, kad jie sugrįžę iš kitų kraštų pasilaiko savo gerus jausmus ir nieko pikto neparneša į savo kraštą, o tiktai dorus ir gerus prityrimus. Svarbesniųjų nedorybių: girtybės, peštynių, piktažodžiavimų, neapykantos Antakmenėj negirdėti. Tiktai kelintas kalbą paršineša pagadintą

Lenkų ir sulenkėjusių lietuvių čia nėra, tiktai keistas dalykas, kad kaimų vardus nežmoniškai čia iškraipė. Valsčiaus knygose ir senosiose Vidiškių bažnyčios senose metrikose lietuviški kaimai teip pavadinti: Antakmenė – Zakamionka, Uidiškės – Przyjazn, Ažušyle –  Zaborcy, Kalveselis – Čiabotarcy ir teip toliaus. Iš to matyti, tad ir čia buta „misijonorių”, kurie šio krašto „labui” darbavosi.

R. Paukštelis „Antakmenė” // Lietuvos žinios 1905 m. nr. liep. 14 (27), p. 2-3.