Antaveršio duobė – Žemės įgriuvos paslaptis

Antaveršio duobė

Antaveršio duobė – unikalus gamtos objektas esantis  Aukštadvario – Giriotiškių stambiai kalvotame moreniniame kalvyne. Ji susiformavo paskutinio ledynmečio periode, Gelionių kalvos šiauriniame pakraštyje. Duobės gylis skirtingose pusėse skiriasi.

Antaveršio duobė susidarė ledyno pakraščio properšoje, į kurią nuo paviršiaus sutekėdavo ledo tirpsmo vanduo. Vėliau duobė užsipildė ledu, nukritusiu nuo ledyno plyšio šlaitų. Nuogulos (smėlis, žvyras), atneštos ledyno tirpsmo vandens, palaidojo ledo luistą. Ledynui atsitraukus, properšos vietoje susidarė kalva, o kai ištirpo jos branduolyje palaidotas ledo luistas, žemė įgriuvo ir atsirado duburys.

Duobė panaši į beveik apvalų piltuvą, nuo pietinės pusės siekia 43,1m., nuo šiaurinės 24,2m., vakarinės ir rytinės 17 – 18 metrų gylį. Duobės virš pelkinės dalies plotas siekia 3 ha. Duobės dugne tvyro 0,5 ha ploto aukštapelkė.

Beje, ištyrus Aukštapelkės durpių klodą galima būtų nustatyti, kaip vyko klimatinių sąlygų pokyčiai. Tad Antaveršio dauba dar laukia savo tyrinėtojų.

Legendos ir padavimai

Dauba vertinga kaip mitologinis ir sakralinis objektas, vietinių žmonių ji siejama su didžiąja Velnio duobe. Pasakojama, kad čia stovėjusi bažnyčia, kuri žemei įgriuvus nuskendo. Kaimo gyventojai, esą, matę plaukiojančius medinius kryželius.

Kaimo žmonės į šią duobę nešdavo skandinti netinkamus laikymui gyvulius, daugiausiai šuniukus ir kačiukus. Duobės pietiniame šlaite yra išlikę daugybė akmenų, vienas iš jų pavadintas „Velnių akmeniu”, čia naktimis esą vaidendavosi velniai.