Ąžuolo ragas

Ąžuolo ragas

Ąžuolo ragas, kitaip Ąžuolas I (tarmiškai Ųžuolas), yra 0,77 km į ŠR nuo kelių į Gelovinę ir Raitininkus išsišakojimo Subartonyse, Subartonių mš. 715 kvartale, 42 sklype. Ąžuolu vadinama tarp Gelovinės (rytuose) ir Naučiškių raisto (vakaruose) įsiterpusios, apie 35 x 45 m dydžio iškiliu viršumi, vidutinio statumo ir nuolaidžiais 5–6 m aukščio šlaitais kalvos papėdė – Gelovinės pakrantė. Prie ežero buvo graži lyguma [vadinama] Ąžuolo atšlaitė (Navarackas 1971: 124), O, buvo švaru, tokia pieskutė, kap mūsėt… gulim sau tį (Vait. ir tlk., 2012 m.).

Anot Jurgio Kindario iš Subartonių (1885–1971), čia augo toks didelis ąžuolas, kad jo penki vyrai negalėjo apimti. Po šiuo ąžuolu XIX a. viduryje vyresnės kartos Subartonių sodžiaus seneliai dar nešę aukas (Navarackas 1971: 124). Sūnus eigulys Zigmas Kindaris (76 m.) dar atminė šio, kitados išgriuvusio ąžuolo šaknis, siekusias ežero vandenį (Buvo šaknys, oi!). Šioje vietoje skalbiančios moterys mėgo ant tų šaknų pasidėti skalbinius (Vait. ir tlk., 2012 m.; plg.: Ąžuolą jau du šimtu metų atgal perkūnas sutriuškino – KrM 1992).

Legendos ir padavimai

Kaip ir galima tikėtis, apie šventvietę prie Gelovinės kalbama V. Krėvės-Mickevičiaus kūryboje:

„Palei ežerą augo didelis ąžuolas, tokis storas, jog ir šimtas vyrų, rankom susiėmę, apimti jo negalėjo. Po tuo ąžuolu gyveno senelis, tokis senas, jog seniausi žmonės negalėjo atsiminti, kada jis buvo jaunesnis; visuomet žilas, visuomet apaugęs plaukais iki juostos, barzda iki žemės, visas želte apžėlęs, tik akys žibėjo kaip žarijos. Ir klegėjo žmonės, kad jis tuomet mirsiąs, kai Gelovinė išdžiūsianti, o Gelovinė tuomet išdžiūsianti, kai amžių pagyna būsianti. Sako, ir dabar šitas senelis gyvenąs aukso dvaruose Gelovinės ežero dugne ir švento Jono vidurnaktį išeinąs kraštan paparčio žiedo skintų (KrM 1992: 48).