Čelniukų akmuo

Čelniukų akmuo – mitologinis akmuo, kultūros paminklas Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Ažubalio miške, 2,3 km į šiaurės vakarus nuo kelio Adutiškis-Vidžiai (Baltarusija), 1 km į pietryčius nuo buvusio Čelniukų kaimo, Tverečiaus seniūnija.

Akmuo 0,7 m aukščio, 0,75–1,35 m pločio ir 1,75 m ilgio. Jo viršuje – 10 x 26–28 cm dydžio ir 3 cm gylio įduba, vadinama velnio pėda. Spėjama, kad Čelniukų akmuo paminėtas 1622 m. Petrui Pociui dovanojant Kukutėlių kaimą ir Erzvėto dvarą Tverečiaus vienuolynui. Ne tik akmuo, bet ir aplinkinė vietovė vadinama bendru Velnio pėdos pavadinimu.

2021 m. Čelniukų akmuo „persirito“ į Mielagėnų seniūniją. Tikslinant administracines seniūnijų ribas, nutiko taip, Tverečiaus seniūnijoje buvęs ir iš vietos nė per centimetrą nepajudėjęs Čelniukų akmuo atsidūrė Mielagėnų seniūnijoje. Mielagėnų seniūnija ne tik apžiūrėjo naujai „atsiritusį“ kultūros paminklą, bet rudenį Ažubalio miške ėmėsi darbų: sutvarkė aplinką prie mitologinio Čelniukų akmens. Šį paveldo objektą mielai sutiko papuošti Mielagėnų seniūnijoje, Kikižeryje, gyvenantis ir kuriantis tautodailininkas Mindaugas Milinavičius. Jis išdrožė ir padovanojo seniūnijai stilizuotą nuorodą.

Pasakojama, kad Velnias sėdėjęs šalia akmens augusioje eglėje, griausmui stipriai griaudžiant šokęs ant akmens ir įmynęs pėdą. Teigiama, jog, įstačius į Velnio pėdą kryželį, ši imtų trauktis – „užauginėti“.

Dar pasakojama, kad po akmeniu yra paslėptas aukso plūgas ir sidabro akėčios arba, kad Napoleono kareiviai, bijodami, kad rusai nepaimtųjų jų pulko vėliavos, ją užkasė po šiuo akmeniu ir iškalė ženklą, panašų į pėstininko pėdą.

Be to, prie akmens vaidenasi ir apie tai pasakojamos įvairios sakmės – „Nei vienas žmogus ten nepereis nesuklydęs“.

Žmonės pasakoja, kad velnią vijęs angelas, norėdamas atimti iš jo žmogaus dvasią. Kai šokęs velnias per eglę ant to akmens — ir liko pėda. Šią pėdą žmonės vadina velnio pėda (BILLS, p. 225).

Ganiau karves giriaj, i te vadina Velnio pedu. Cia velnias šoka un akmenia. Ten akmuo, i un akmenia velnią pėdas. Buva apušis didela, i anas buva apušėj. Tai, saka, griausmas graude labai i daužė tan apušin, a anas ti buva velnias. Tai kap šaka nuo apušes, a ti akmuo didelis, tai žinai, stebuklas! Va te va kap šakta, tai va kajas ažupintelis — kaja žmagaus, a pirštų nagas — kap šakta, — tai pirmyn inminta akmenin, net kaip paslydavįs. Tai gražiai — pinki pirštai su nagam, i akmenin net susadįs tas pėdas. Nei ti kalta, nei niekas, tik vo pėdas inmygta akmenin didelian baltan i viskas. A nagas didelas. I dabar da yra. Tik apmusaja, tai kap nuskuta samanas, tai vė da žymi.

I man ve prisidave prie jam. Ganau karves — jau aš buvau musi dešims metų… A veršia buva gražus — takis juodmargis. < . . . > Anas tik pasigrįš, pasipūtė i gchr, gchr pats sau jau, gchr gchr, i daboja. Anas gi regi i te, a aš sadžiu i te, tai aš nematau, a anas jau mata, kas aina. < . . . > Atsigrįžiau — aina žmagus: kepuri ausiūkini, rūbais baltais drabiniais, kelnėm baltam, marškiniais. Ilgi marškiniai, juostu sujuosta plačiu, austini — kadai aude takias juostas platuma kap per tris pirštus — susjuosįs, a kutasai net palei žemį. Žmagus aina didelis. Ir aš dabaju— anas in mani dabar aina. I jau bedabadama pamislijau: tas akmuo ne tali, i anas nuo ta akmenia aina in mani… < . . .> Aš tadu: „Tprūkš!”. Jau nesakau jam, ale tam veršiui sakau „tprūkšt”. Veršis šitei mhr — jau ažkart un jį — < . . . > i ner, prapuola. Daugiau i neginiau ti, bijau. Prisdave, kapgi.

Netoli Latakiškės sodžiaus, Tverečiaus prp. miške yra akmuo didelis su žmogaus pėdu, visur vadinamas „Velnio pėdu”. Vieni sako, kad velnias nuo apušes šokęs ir įdaužęs koja. Sako, to akmens atskėlus, gerai karvėms ir kitoms ligoms.

Latakiškės girioj (Tverečiaus prp.) yra velnio pėdas akmeny, tai nei vienas žmogus ten nepereis nesuklydęs.

Iš Latakiškės Motiejūnų Paulina ir Julia ėjo žemuogiauti už Velnio pėdo. Ten būna labai daug uogų, kai kas sako, kad jas velniai priaugina. Eina, žiūri — stovi du balti ir kratosi už kriūtų. Kaip tik pasakė: „Ot kokis piktumas, kaip velnių!” — tuojaus ir prapuolė jie.

Ten pat ėjo Motiejūno Jadvyga su kaseliu. Grybų pririnko ir eina namo. Girdi — tik lapu lapu kas. E gi kad žinotum — grynas vaikiukas sėdi ant vilko nugaros ir jodinėja.

Labai prisduoda mūsų giriaj prie Velnią pėdui ir pana Petranciaus girelėj ir Veikščių girelėj — auksinis soldatas, pykšėjimas, dundėjimas, paukšte didela, šuo jodos… Veikščių i cia, daikte, i Petranciaus girelėj snieginis kūgis. Pre Velnią pėdui ti blūdij, ti bliauna, nauna, žvinga viskas, kų išgaišina, vis ti atsišaukia.

Užubalio miške yra akmuo su velnio pėda. Prie akmens buvo medis. Ant jo sėdėjo velnias. Trenkė Perkūnas, velnias krisdamas net nubrozdino žievę.

Sako, po akmeniu yra aukso plūgas ir sidabro akėčios. To medžio (drebulės) jau seniai nėra… Išeinam prie akmens — viena nori eiti į vieną pusę, kita — į kitą. Visada apsuka galvą. Daug kas taip pasakoja. Kai tik kas eina miglotą dieną ar šiaip, tai ir vedžioja, klaidina po mišką.

Velnio akmenį (Užubalių miške) kiti vadina „Marijos akmeniu”. Šalia jo buvo pušis. Yra dar kitas akmuo — Trilūšių kaimo laukuose už 4 — 5 kilometrų. Viena pėda dešinė, kita — kairė; abi — kojų pėdos. Velnias arba Marija sėdėjusi ant pušies. Kai šoko nuo jos, tai nušoko viena koja ant vieno, kita — ant kito akmens…

Netoli Latakiškės, girioj yra akmuo su žmogaus pėdu. Žmonės vadzina jį „Velnią pėdas”. Sako, kas pastatys kryželį, tai juo pėdas ima užauginecie. Sako, velnias in egles sedejis, grondzimas kad daužis vuodegon velniuciui, tas stryke in akmenio i paliko pėdų, a paskui skradžiai žemį pralekįs.

Yr pėda. Akmeny pėdos. Inmygta, i va penki pirštai, nu i pravadinta — tai jau iš prosenių pravadinta — Velnią pėdas i Velnią pėdas. < . . .> Inmyta kap i pėdas, kap kaja, kap reikie būtie. Tai i praminė — Velnią pėdas i Velnią pėdas, akmenia gi žmagus nepramins… Kad einam kur — ar grybaut, ar uogaut — in Velnią pedų einam.

Nui eglės krinta velnias, atsitrenkė in akmenį, ir liko pėda ano.