Dusia

Dusia – ežeras Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Šešupės ir Dovinės baseine, Metelių regioniniame parke, 6 km į pietus nuo Simno, 1 km į pietvakarius nuo Metelių, ties riba su Alytaus rajonu, didžiausias pietų Lietuvos ežeras.

Plotas 2346 ha, trečias pagal dydį Lietuvos ežeras. Ilgis iš vakarų į pietryčius 8,4 km, didžiausias plotis 4,1 km. Ežero šiauriniame gale yra siaura Kojos įlanka. Didžiausias gylis 32,6 m ežero vidurinėje dalyje, vidutinis gylis 15,4 m. Ežeras užima ledo luisto daubos vakarinę dalį, be Dusios šioje dauboje susidarė Metelio ir Obelijos ežerai.

Baseino plotas 107,8 km². Kranto linijos ilgis 23,46 km. Krantai daugiausia žemi, lėkšti, su terasomis, smėlingi, tik vakariniai ir šiaurės vakarų krantai aukšti, priemolingi. Dusią supa daugiausia dirbami laukai, pietrytiniame krante tarp Dusios ir Metelio auga pušynas (Bijotų miškas), šiaurės rytiniame krante – mišrusis miškas (Rinkoto miškas), o šiaurės vakariniame krante – pievos. Ežero šiaurinėje dalyje, netoli Kojos įlankos, yra 0,05 ha sala.

Įteka Sutrė (pietuose, iš Babrų ežero), Šventupė (pietvakariuose, iš Šventežerio), Pryga (šiaurės vakaruose). Iš Kojos įlankos į Simno ežerą išteka Spernia, prie ištakos 1972 m. įrengtas šliuzas reguliatorius, ežero vandens lygis pakeltas apie 0,4 m. Pakrantėje yra platus, 50–200 m pločio smėlingas atabradas, jis užima apie 12 % viso ežero ploto. Giliau dugne – įvairus molis ir dumblas, smėlinga ir dumblinga gėlavandenė klintis. Dugno nuosėdų storis 7,6 m.

Dusia priklauso labai lėtos vandens apykaitos ežerų grupei, vanduo atsinaujina kas 15 m. Augalų daugiausia Kojos įlankoje, jos pakraščiuose ištisinę juostą sudaro meldai ir nendrės, dugną dengia maurabraginiai dumbliai, plūdės, plunksnalapės, elodėjos, aštriai. Iš viso ežere auga 57 rūšių augalai.

Ežero šiaurės vakarų pakrantėje yra Prelomčiškės piliakalnis, rytinėje ir pietinėje pakrantėse – poilsiavietės, Kryžių koplyčia. Prie ežero įsikūrę Padusio, Barčių, Metelių, Metelytės, Zebrėnų, Staigūnų, Straigiškės, Graužų ir Vaickūniškės kaimai. Veikia 10 kaimo turizmo sodybų.

1954 m. Dusia taip užšalo, kad jos ledo storis siekė 78 cm.

Apie Dūsios atsiradimą pasakojama tokia legenda. Kartą ėjo du žmo­nės. Jie buvo labai nuvargę ir atsigulė pailsėti. Atsigulę tuojau užmigo. Bemiegodami išgirdo, kad juos kažkas žadina, bet atsikėlę nieko nepa­matė, ir vėl užmigo. Tik trečią kartą žadinami pamatė, kad ežeras ateina. Atsikėlė ir ėmė bėgti. Jie bėgo, kad net prakaitas lašais varvėjo žemėn. Vienas jų sako: „Tiek bėgau bėgau, jau net uždusau.“ Tuomet ežeras sustojo ir pasiliko vietoje. Taip ir vardą Dusia gavo.

Kita legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar mėlynuoja ežeras, kadaise stovėjo didelis dvaras. Jį valdė piktas ponas, kuris kankindavo žmones. Vieną kartą poną rado iš po nakties uždusintą. Poną žmonės palaidojo jo dvare. Po kurio laiko dvaro staiga nebeliko – jo vietoje pasi­darė ežeras. Jį ir pavadino Dusia, nes piktasis ponas buvęs uždusintas.

Dar viena legenda aiškina, kad kitados ežero vietoje buvo tik mažas upeliukas. Ten kartą skalbė mergina baltinius, o senutė sėdėjo ant liepto. Senutė ir sako merginai: „Ko taip uždusai kaip dusia?“ Kai tik ištarė tuos žodžius, pradėjo verstis vanduo. Mergina nuskendo. Vanduo vertėsi šešias dienas, pasidarė Dūsios ežeras.

Porinama, kad Dusia atėjusi per Lazdijų upę, Lazdijų balas. Ji ir vėl išeisianti, kai jau būsiąs laikas. Prie Lenkijos jos sūnus likęs – Galadusio ežeras. Vienais metais Dusia jau buvo pakilusi, vanduo tuomet aukštai tyvuliavo. Gal jau ruošėsi eiti. Bijo žmonės, nes nežino, kurion pusėn ežeras eis.

Yra ir toks padavimas: kartą vaikai bemeškeriodami Dūsioje ištraukė siūlą. Ėmė už siūlo traukti – vanduo ėmė ūžti, banguoti! Iš vandens pasi­rodė kryžius, paskui ir bažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetė siūlą – vėl viskas prapuolė. Sako, Dūsios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant ir mato po vandeniu raudonus mūrus.