Gailinto ežeras

Gailinto ežeras – ežeras pietų Lietuvoje, Alytaus rajone, apie 5 km į pietryčius nuo Nemunaičio. Išsidriekęs šiaurės-pietų kryptimi 1,92 km, plotis iki 0,74 km. Ežeras gilus, giliausia vieta siekia 32,5 m. Gailinto dubuo rininės kilmės. Krantai daugiausia statūs ir aukšti (iki 15 m), apaugę miškeliais, tik šiaurės vakarinis krantas žemas ir pelkėtas. Iš rytų ežerą supa Vabalių miškas. Šiaurės vakaruose yra 3 salos (0,18 ha, 0,11 ha ir 0,03 ha), kurių bendras plotas 0,32 ha. Atabradas siauras, padengtas smėliu, su negausia meldų ir nendrių juosta. Dugnas padengtas dumblu, sapropelingu moliu. Ežeras nenutekantis, priklauso A-1 upelio baseinui (Nemuno dešinio intako Apsingės intakas). Prie Gailinto įsikūrę Piliakalnio, Galintankos ir Galintėnų kaimai. Veikia 5 kaimo turizmo sodybos.

Ežerėvardis Gáilintas laikomas jotvingišku (prūs. gaylis = „baltas“).

Apie ežerą sklinda tokia legenda. Manoma, kad ežere, pačiame jo viduryje, giliausioje vietoje guli užkeikta skrynia su auksu. Tik kar­tą per metus, vasarą, Šv. Jono naktį, ji išplaukia į paviršių, atsivožia jos dangtis ir žėri, blizga auksas mėnesienoje, raibuliuoja su ežero vilnimis – laukia, kad kas atsiirtų, užkeikimo žodį tartų ir tuos tur­tus pasiimtų. Skrynia, savo laiką išbuvusi ežero paviršiuje, užsivožia, nugarma į savo vietą ir laukia kitos Šv. Jono nakties, kad vėl iškiltų. Tai atsitiko labai seniai, kai mūsų proseneliai dar nebuvo pražilę. Atsi­rado Gailintenuose vienas drąsuolis, toks Sadžius. Užsigeidė Sadžius tų turtų. O daug kas apie juos ilgais rudens ir žiemos vakarais klegėjo, jų troško, bet drąsos trūko. Dar šnekėjo, kad kas paims tuos užburtus pinigus, tai ir labai graži mergina iš ten iškilsianti ir ištekėsianti už turtų paveldėtojo. Ar Sadžius norėjo tos merginos – sunku pasakyti, bet kad troško tų skrynios pinigų, tai tikrai. Tą Šv. Jono naktį ošė tamsus eglynas aplink ežerą, ir mėnuo lindo pro jo šakas, o Šadžius sėdi valty­je viduryje ežero… Suvilnijo ramus ežero paviršius, susiūbavo valtis ir iškilo skrynia. Atsivėrė dangtis — žėri auksas… Šadžius skuba prie skry­nios, kiša irklą į ją. Tačiau dangtis tik klankt, atkirto irklo galą ir garma į gilumą… Kad kilo bangos, vos valties neapvertė! Ir pats Šadžius vos nenugarmėjo į ežero dugną. Liko jam tik irklas be galo.