Gelužis – kur debesis perlūžo ir ežeru virto

Gelužis

Gelužis – ežeras Lietuvoje, Prienų rajono rytuose, 5 km į šiaurės rytus nuo Stakliškių. Ilgis šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi 1,22 km, plotis iki 0,45 km. Altitudė 161,9 m. Krantai daugiausia statūs, pietrytinis – žemas ir pelkėtas. Ežero krantai daugiausia apaugę medžiais. Pietuose ežerą supa Gilužio miškas, šiaurėje plyti pievos. Per Gelužį iš Veršiuko į Guostaus ežerą teka Guostės upelis (Verknės intakas).

Prie ežero buvo įsikūręs Pagelužės kaimas. Šiauriau įsikūrę Užuguosčio ir Palapiškių kaimai.

Ežeras Gelužis

Ar tai vienas tarp daugelio ežerų, galbūt nieko bendro neturinčių su alkais, ar jis senovės žmonėms reiškė žymiai daugiau, nei dabar mums, pametusiems tos prasmės siūlą ? Atrodytų aukščio priešprieša su greta dungsančiu alkakalniu Sienakalniu, dominuojančiu apylinkėse galėtų nemaža paaiškinti.

Kiekvieno ežero vardas, likęs iš senų laikų nėra atsitiktinis. Tačiau ežerai, kurių varduose yra šaknis Gil-, Gel-, yra vienas iš įdomesnių vandenvardžių atvejų. Ar jie iš tikrųjų tokie gilus, ar tokiam vardui teikta kita prasmė, galbūt reikšmė? Yra priimta giliausiais laikyti Tauragno, Daugų, kai kuriuos kitus ežerus, tačiau kodėl jų vardai ne Gilis, ar bent Gilutis.

Neabejojama, kad vandenvardžiai labai seni, tada, matyt, nebuvę ir matavimo prietaisų. Bet išeitų, kad vienur nebuvo, o už kelių kilometrų gyvenę jau turėjo. Vien Dzūkijoje Gilužių ir panašių galima priskaičiuoti keliolika. Gal ežerus pažino tik tie žmonės, katrie juose žvejojo. Mes puikiai žinome, kad viena iš priežasčių, kodėl netoli ežrerų gyventa, buvo ta, kad nesunku maisto, t.y. žuvies prasimanyti. Tai ir apie ežerų gilumą galėjo spėti kiekvienas.

Suprantama, kad bent dalis ežerų galėjo ir dėl savo realaus gylio būti vadinami Gilužiais. Neatmestinas ir aprašomojo ežero atvejis:

„Gelužy labai skendo žmonės. Yra ten toks verpetas, iš krašto lyg koks, patrauklus. Mes tai žinojom – suka suka, ty ir įsuka. Dėl to daug ir nuskendo. Verpetas rytiniam gale, netoli Barvainio kalno.”

Mikas Aleksiūnas, Antano, g. 1923 m. Palapiškėse.

Gana įtikinamas atvejis gali būti ir susijęs su tikėjimu. Galbūt vardas apibūdina ir apskritai išskirtinį vandenų vaidmenį mitologijoje. Čia visų pirma sugretintinas šulinio, kaip jungiančio du pasaulius, įvaizdis su ežeru, kur vanduo taip pat dažniausiai stovintis, parastai nesimato dugno. Tai, kas žemiau įprasto paviršiaus, giliau tuo pačiu yra arti požeminio pasaulio, kur viešpatauja Velnias – Velinas, patenka mirusieji. Aišku, kad ir daubos, ir ežerai, ir akivarai galima sąsaja su požeminiu pasauliu, kuris skirtingu laiku teigiama, neigiama prasme gretintas ir su pomirtiniu.

Apie tai suvokė patys žmonės, tai kodėl ne kiekvienas ežeras Gilužis? Jeigu minėtos sąsajos įvaizdį suteikė patys žmonės, ir tuo pačiu „pripažino” ežerą išskirtiniu, ar pavadintume – šventu, tai nemanau, kad jame, tarkim, ryte žvejota, o vakare galbūt mestos aukos vandenin. Vargu ar ant tokio ežero kranto ir ilgą laiką gyventa turiu omeny pastoviai. Tai jau tapdavę alkviete, atlikinėtos vienokios ar kitokios apeigos, ir reikia be abejo prisiminti Sienakalni, kuris yra aukščiau, t.y. arčiau dangaus, o suvede šias mintis pamatysime ir alko, plačiaja prasme, visumą: Sienakalnio duobė, išdėta akmenimis, – su greta, apačioje esančia Velnio dauba, ir pats Sienakalnis su Gelužiu. Nori eik kur vienos dievybės, nori kur kitos… Galbūt aukok… Gal prašyk, ar giedok.

Sunku mums apie tai spręsti. Yra ir vienas šaunus padavimas apie Geluži, šalia telkšanti Guostų ir Stelmoko kalną:

„Aukštas Stelmoko kalnas. Kai tik ataina debesiai į Stelmoką tai užkliūva ir nėr mum lietaus. Sako ėjo kartą didelis lietaus debesis, ale užkliuvęs už Stelmoko perlūžo ir nukrito. Tai vienas galas kur Gelužis dabar, a kitas kur Guostus, krito.”

Anelė Burokienė, Jurgio, g. 1921 m. Lepelionyse, d. gyv. Užuguosty.

V. Vaitkevičius „Ežeras Gelužis” // Prienų, Kaišiadorių, Trakų rajonų (Užuguosčio apylinkių) alkų aprašymai 1992 m. p. 4