Girnakaliai

Girnakaliai – kaimas Elektrėnų savivaldybėje, 7 km nuo Ausieniškių, abipus kelio Abromiškės–Geibonys. Kaimo teritorijoje – sodo bendrijos, vasarnamiai. Rytuose nuo kaimo telkšo ežeras Besenis, vakaruose – mažas ežeriukas Kūdrelis. Apylinkėse rasta mitologinių akmenų.

Kaimo pavadinimas kilęs nuo šiame kaime gyvenusių girnakalių, kurių čia buvo daug.

Kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pab. Iki šiol šiose vietose randama girnapusių, pvz. kasant kūdrą Sabonių sodyboje jų buvo rasta net keli šimtai. Pasakojama, kad XVII a. nuo bado ir maro išmirė visi Girnakalių gyventojai. Čia nauji gyventojai atsikraustė vėliau. Girnakalių kaime anksčiau buvo pėduotasis akmuo, pirmą kartą paminėtas 1935 m. Tą patį akmenį mini ir archeologas Petras Tarasenka. Tačiau 1971 m. žvalgomųjų tyrimų metu jis jau nebuvo aptiktas.

Čia, mūsų sodyboj, senovėj būva koki tai labai dideli gyrnų kalima cechai. Dar dabar visur mėtosi girnapusių skeveldros, daug jų sudėjom pamatuosna.

Saboniai kap kasi tvenkinį, tai iškasi net malūna gyrnų akmeni ir mažesnių…

Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

Kap buvau maža, Girnakalių kaime žemi dirba šniūrais. Visi gyvena kiemavietėj. Tik apie 1937 m. dalina sklypus. Kieme būva gatvė, namai stovėja galais in gatvi, durys – in kiemu. Nuog gatvės būva aptverta statinių tvora, namas būva didelis, langai nedidukai. Žiemų niekas nedėja dubaltų, tai apšųla. Vaikai skutam sniegu su mediniais šaukštais, pūčiam, pasidarom skyli, kad pažiūrėt  laukan.

Kaime gyvent būva labai linksma, daug vaikų. Tai kap išeinam važinėtis su rogutėm an kalna arba su Šlajais, koriukais, tai lakiam nuo kaina iki ažeriuka, paskui priklimpstam sniege, ba su klumpėm apsiavį, tai pametam, ieškom, linksma. O vasarų – basi. Kojas praduriam, nagus nusimušam. Traukia, pūliuoja, ale gerai. Visi vienodi būva.

Javus pjovėm su pjautuvais. Pėdu pripjauni, gražiai, lygiai suriši. Mūsų kluonas būva mažas, sutalpint reikėją visku, tai deja labai tvarkyngai, lygiai. Pievų maža būva, tik palei ažeru, tai laukuose dobilus sėja. Laikė dvi karves, ganyklos būva labai prastos, ganė net rugienoj. Kiaulės būva gražios, mėsos užteka, pavalgyt būva ko. Malėm su gyrnom, malūne darė kruopas – miežines ir kvietines, valcavoja. Grūdus atrinkdava – pirma rūšis, antra, trečia.

Sodų nebūva, obelų retai kur. Prie mokyklos Lazdėnuose būva, tai aš padėdavau mokytojai – nuvalydavau suolus, stalus, rinkau sode obuolius, tai mokytoja duodava man obuolių. Patys imt  negalėjom. Guli an taka, ale imt nevalna, tai ir nerūšini.

Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.

Būva kalvis Lukoševičius, jisai mėgdava pašposyt. Mata, kad žmogus ateina, tai prikaitina gelažiukų, primėtą an žemės. Ateina Sabonis, basas, aina per tuos gelažiukus, šokinėja ir keikiasi, saka – kokių tu čia cvekų primėtei.

Geibonys. – Vytautas Vankevičius, g. 1938 m.

Velniaraistij palei Sabonį gyvendava čigonai. Vienu pavasari, kap žydėja karklai, gal balandžia mėnesij, atvažiava, pasistati palapines ir apsigyvena. Jiej nieką nedyrba, apgaudinėja žmones. Tai atėja in Sabonį ir saka: „Pane, gal nori bitinų? Yra spiečius. Duok lašinių, sviesta ir ainam, parodysiu.“

Sabonis – senis ščyras, sunkaus tipą, patikėja ir davi jiem lašinių, sviesta. Tada tiej veda parodyt. Nuvedi in karklu ir saka: „Va, vienas bitinėlis, kitas, trečias, daug jų čia. Susirink visus – bus cielas spiečius.“

Geibonys. – Vytautas Langevičius, g. 1935 m.

Akmenėlis su mergaitės pėdela palei ažeru visų laik būva. Palei Katulių sodybų.

Kaimynė pasakoja, kad kadaise čia gyvena mergaitė su berneliu. Paskui bernelis išėja karan ir negrįža. Mergaitė kiekvienu vakaru, kai saulė laidosi, aidava an šita akmenėlia ir stovėdava, laukdava sava bernelia. Tep ir lika pėda akmenyje.

Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

An kaina stovėja didelis akmuo, jį ir visu kalnu vadina Pamergės vardu. Saka, kap tai tį pamergė užsimušė ar jų prakeikė.

Girnakaliai. – Vincas Lankas, g. 1940 m., kilęs iš Senųjų Kietaviškių.

Gyveno Girnakaliuose labai pikta moteris. Ji turėjo dukterį. Duktė norėjo eit į pamerges, motina užsispyrė neleist, susipyko abi. Tada motina ir sako: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ Ir pavirto. Kaip lėkė per kalną, taip ir sustingo.

Ilgai stovėjo tas akmuo, aukštas toks, kaip žmogus. Neseniai suskaldė Giraitis. Sako, kelią tiesė, o gal statė ką.

Giedraitiškės. – Bronė Bičkauskienė, g. 1936 m., kilusi iš Aukštaitijos.

Girnakaliai – miškas. Beržyną kalnas būva apaugis mišku. Karčiavoja – medžius pjovė, kelmus rovė, norėja žemės daugiau. Tį būva Pomergės akmuo ir daugiau didelių akmenų.

Saka, važiava vestuvės, ir kai juos tį užkeikė, tai ir pavirta akmeniu – lika Pomergės akmuo.

Girnakaliai. – Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė, g. 1929 m.

Važiava vestuvės. Nuo to aukšta kalna išnešė arkliai ir tį užsimušė pomergė. Tai ir praminė Pomergės kalnu.

Elektrėnai. – Elena Dubosaitė-Pliskauskienė, g. 1938 m., kilusi iš Girnakalių. (Pastaba: Kalbama apie tą pačią vietą, kur buvo Pamergės akmuo).