Guostus: Ten, kur skamba tylus dzvanas

Guostus

Guostus – ežeras Lietuvoje, Prienų rajono rytuose, 3,5 km į šiaurės rytus nuo Stakliškių, 2 km į pietus nuo Užuguosčio. Ilgis šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi 2 km, plotis iki 0,63 km. Altitudė 152,2 m. Ežeras ledyninės kilmės, telkšo dvejose rinose – pietrytinės gylis iki 33,7 m, šiaurės vakarinės – 18,5 m. Krantai statūs, aukšti, apaugę medžiais. Iš pietų prieina Būdų, Lieponių miškai, iš rytų – Gilužio miškas. Atabradas gan siauras, padengtas žvyru, vandens augalijos nedaug. Dugną dengia molis. Per Guostaus ežerą iš Gelužio prateka Verknės intakas Guostė.

Prie ežero įsikūrę Riešutinės, Užuguosčio ir Užukalnio kaimai. Šiaurvakarine pakrante eina kelias 1812 Žiežmariai–Nemaitonys–Stakliškės. Yra įsikūrusios 3 kaimo turizmo sodybos. Pietinėje pakrantėje įrengta poilsiavietė.

Vandenvardis Guostùs kildinamas iš žodžio guostas („guotas, kuokštas“).

Guostaus ežeras

Iš tikrųjų ežerai toks dalykas, kad labai retai gali žmogus apie juos ką tikro pasakyti. O ir alko apibrėžimas, šiuo atveju, gali tapti labai „slidžiu”. Gal apskritai nereiktų minėti šio ežero, jei nebūtų pasakojimuose įdomių detalių, kurios, aišku, įvairiais variantais paplitusios visoje Lietuvoje, ir taipogi nebūtinai kažką nepaprasto reiškia.

Iš istorijos puikiai žinome, kad nei vokiečiai, nei rusai į ežerus varpų nemėtydavę, o veždavę iš Lietuvos, ir ne tik juos, bet rinkdavę ir žalvarines durų rankenas. Yra nemaža ežerų, kur būtų galima išgirsti nuskendusių varpų dūžius, tačiau tai greičiau tik įvaizdis. Iš trumpučių pasakojimų matyti, kad ežero vardui galbut teikta net kažkokia maginė galia, ežeras tarsi įasmenintas. Galimas dalykas, kad varpas taip pat netiesioginė nuoroda į tai.

„Guostaus ežeras. Šienavo žmonės pievose. Žiūri didelis debesys ateina…Vienas vyras sako:

Ale, koks debesys – kaip guostus…

Debesys ėmė ir nusileido ant pievos, ir pasidarė ažeras, mat žmogus debesio vardą atspėjo.”

Veronika Našlėnienė, g.19 m. Užuguosty. / A. Mickevičius, 1988/

„Aukštas Stelmoko kalnas. Kai tik ataina debesiai į Stelmoką, užkliūva, ir nėr mum lietaus. Sako ėjo kartą didelis lietaus debesis, ale už stelmoko užkliuvęs perlūžo ir nukrito. Tai vienas galas kur Gelužis dabar, a kitas kur Guostus krito.”

Anelė Burokienė, Jurgio, g. 1921 m. Lepelionyse, d.gyv. Užuguosty.

„Dzvanai Guostaus ežere. Guostuj, sako, vokiečiai bažnyčios dzvaną per pirmą karą paskandino. Tai, kai dabar bažnyčioj dzvanija, tai tas, kur ažere atsiliepia.”

Veronika Našlėnienė, g. 19 m., Užuguosty. /A. Mickevičius, 1988/

„Senis mūs Burokas baidavo – vežė, išėmę iš bažnyčios Užuguosčio, varpą, ir kaip tai pakrypo, ar kas ty. Varpas tas ežeran nukrito. Skambėt jis dugne neskambėjo, tik jau sakė, kad didelis, geras varpas buvo. Da labai seniai šnekėjo.”

Anelė Burokienė, Jurgio, g. 1921 m. Lepelionyse, d. gyv. Užuguosty.

„Guostuj kaip kada ir užskambina. Sako, ale, kad varpas nuskendis yra. Tik aš ant svieto, musėt dar nebuvau..”

Emilė Šalomskienė, g. apie 1911 m. Pagelužėj, d.gyv. Užuguosty.

„Taip, iš tikrųjų Guostaus ežere varpas nuskendęs yra. Kada ji vežė keliu, tai kelias kaip tik vienoj vietoj labai priartėja prie ežero, ir pakrypęs, iškrito į Guostų. Vienas toks pats varpas dar likęs Užuguosčio bažnyčioj.

Juozas Sadauskas, Igno, g. 1923 m. Aukštojoje.

V. Vaitkevičius „Ežeras Gelužis” // Prienų, Kaišiadorių, Trakų rajonų (Užuguosčio apylinkių) alkų aprašymai 1992 m. p. 7