Intuponių akmuo: Užkeiktos mergos legenda

Intuponių akmuo

Intuponių akmuo, vad. Užkeikta merga randasi Prienų rajono savivaldybėje, Stakliškių seniūnijoje, Intuponių kaime. Tai pilkšvas, vidutinio grūdėtumo granitas, netaisyklingo kūgio formos su smailia viršūne. Akmens matmenys – apie 1,25 × 1,2 m, aukštis nuo dabartinio žemės paviršiaus – iki 1,3 m. Pietinėje akmens plokštumoje, maždaug 25 cm aukštyje nuo žemės, yra iškaltas 69 cm ilgio kryžius su puslankiu. Griovelių plotis – 1,5–2 cm, gylis – iki 1,5 cm. Akmens paviršius apkerpėjęs, apsamanojęs.

Intuponių akmuo stovi kultūriniame kraštovaizdyje: iš vakarų pusės jį supa įlomė, iš šiaurės ir šiaurės rytų – aukštuma. Akmuo stovi pietrytinėje veikiančių kaimo kapinių dalyje.

Legendos ir padavimai

Pasakojama: „Sako, važiavo in vestuves, ir pavirto tos mergaitės akmenas. Mūs mama sakydavo, kad, sako, nat karoliai žymūs jau buvo. A ką gali žinoti, seniau кар gal ir užbūrė“. „Sakydavo, kad būva užkeikį tą mergą, tad toji ir pavirtusi tokiu akmeniu kapinėse“. „Ty užkeikta mergaitė. Sako, važiavo šliūban, o motka prakeikė. Nenorėjo, sako: „Aš neleisiu už jo “. Sustojo veseilės padvada, ji paprašė, sako: „Aš išlipsiu. “ Užajo ant kapinių ir kaip tik stojos akmenų. Sako, panašus. Kaip seniau, tai ir pečiai matytis būva, lyg galva. Eidavom į bažnyčią (Užuguosčio), tai visad užaidavom. Ir dabar užeinu, kai būnu, – pažiūrėt“.

„Intuponių akmuo – tai kaip žmogus yra. Sakydavo, kad duktė važiavo in šliūbą, o motina keikė. Da mano bobutė taip pasakojo, ir mano bobutė kaip pasakojo, vo lig tai ir veidas, da gal ne prieš bobutę, gal dar seniau (…)“. „Tai ty prastas akmuo – nukalta lyg. Pasakoja, kad merga užkeikta, ale aš nevierinu. Kapinėse, kai įeini, po kairei pusei. (Ar buvo kokie ženklai?) Ne. jokių nežinau, tikrai
nėra“ ir pan.

Įdomūs padavimai apie tai, kad akmenį kažkoks čerauninkas norėjęs į mergą atversti (pasakotojai tai laiko tikru įvykiu): „(…) yra akmuo, į mergą panašus, sako, būk tai merga tokia pavirtusi. Tai atėjęs koks bernas, ir sako, kad prisilies jis, ir atvirs į mergą akmenas. Tai ty jis, sako, stebuklą darys: atvers į mergą. Privažiavo galybė žmonių, ir jis jau darė – кар tai atajo debesys ir griaustinis baisus, ale tai ir milicija atvažiavo ir durnu (jį) pripažino (…)“.

„Vieną dieną susirinko minios žmonių į Intuponis pažiūrėti, kaip vienas žmogus atvers akmenį kapinėse į mergą – mat ten ji užkeikta buvusi. Tai tas gerai žinomas, čerauninkas, prie visų jau pradėjo melstis. O diena buvus labai giedra, tik virš Intuponių nedidelis debesėlis. Ale juodas. Tam kiek pasimeldus, jis sušuko: „Daugiau maldų, jau greit!“ Jau gal kas ir būt buvę, tačiau atvažiavo milicija ir suėmė čerauninką. Tada iš to juodo debesėlio kad trenks perkūnija – griausmas toks, ir vieną iš milicijos, kur vedė (čerauninką – aut.), užmušė. Bet žmogaus, kai išvežė, daugiau niekas nematė. Tai galėjo būti apie 1940 metus, o gal tuoj po karo, kad milicija jau tik tik buvo“.

V. Vaitkevičius „Žmonės pavirtę akmenimis” p. 20

Žmogus pavirtęs į akmenį

Važiavo pasalomis bernas pas merginą, o paskui — į šliūbą. Kada jis buvo kely, motka sužinojo, kur jis išvažiavo, ir sukeikė: —

Kad tu, sūneli, gyvas nedavažiuotai!

Ir vos tik šiuos žodžius ištarė, jos sūnus pavirto akmeniu, kuris ir dabar guli ant Intuponių kapinių.

Lietuvių tautosaka IV tomas 1967 m., p. 604