Karalienės liūnas

Karalienės liūnas

Karalienės liūnas – šaltinis, esantis Utenos apsk., Anykščių raj., prie Pašventupio kaimo. Atsiveria Šventosios upės slėnio dešinėje pusėje. Respublikinės reikšmės hidrogeologiniu paminklu paskelbtas 1964 m. Įrengtas dviračių takas ir kabantis pėsčiųjų tiltas per Šventąją pasiekti priešingame krante Puntuko akmenį ir Medžių lajų taką.

Šaltinis užima 0,14 ha plotą. Jo gylis 6–7 m. Absoliutinis aukštis apie 62,5 m. Šaltinis ypatingas tuo, kad atsiveria Šventosios senvagėje.

Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla, toje vietoje kur trykšta vanduo lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Vasarą liūnas apsitraukia dumbliais; žiemos metu neužšąla, lieka akivaras.

Istorija

Pasak senolių, kadaise šis liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai.

Legendos ir padavimai

Savo kūdykystėje daug esmi girdėjęs ir prisiklausęs senu žmonių įvairiu pasakų, apie tuos žilos senovės laikus, kuriuose gyveno mūsų milžinai – didvyriai ir kurie savo milži­niškais darbais tėvynės ir žmonių labui užsitarnavo sau am­žiną atminti ir garbę.

Bet viena už visas labiau insismeigė man atmintin: pa­saka apie lietuvę „Karalienę“, kuri katalikystės Lietuvon invedimo laikuose, nenorėdama permainytie savo tikėjimo, ir matydama, kaip lietuviai, kunigų ir vyresnybės prikalbėti, be pasipriešinimo, už vieną baltą rūbą, krikštijasi – iš apmaudo ir širdies skausmo prisigirdžius viename, lietuviu didžiai gerbiamame, šventame liūne, kuris nuo to karto ir liko jos atminčiai „Karalienė“ vadintas. „Karalienės“ liūnas, arba kaip jį dabar žmonės stačiai vadina „Karalienė“, yra nuo Anykščių (Kauno gub., Ukmergės pav.) už penkių varstu tolio, labai puikioje, kalnuotoje, miškais apaugusioje vietoje, ant Šven­tosios upės dešiniojo kranto, ir tik už kokio pusvarsčio nuo taip mūsų visuomenei gerai žinomųjų: „Anykščiu šilelio“ kel­muotu kalnų, nuplikusių pakalnių, Puntuko (Paniuko) akmens, kurie yra ant Šventosios upės kairiojo kranto.

Dabar „Ka­raliene“ žmonės vadina liūną ir netoli nuo jo iš žemės mu­šančią didelę versmę, kuri, pagal pasakojimą, senovėje ant liūno dugno atsivėrusi toje pačioje vietoje, kur prisigirdžiusi „Karalienė“. Seniau, dar atmeną proseneliai, toji versmė bu­vusi liūno krašte, vandenyje, bet iškirtus Anykščių šilelį ir kitus didelius apylinkės miškus, „Karalienė“ taip sumažėjusi ir išsekusi, jog versmė pasilikusi ant sausumos. Iš vienos „Ka­ralienės“ liūno pusės šiandien stovi apaugęs pušelėmis ir lazdy­nais kalnas, o iš kitų trijų – nedidelis raistas, vietomis sau­sas dirvonas, apaugęs senomis, plačiai išsiplėtojusiomis, ievomis, juodalksniais, karklais, kerančiais ėgliais, o paliūnėję – verkiančiais žilvyčiais, kurie daro įspūdį, buk nuliūdę laukią išplaukiant iš liūno kada tai pasinėrusios „Karalienės“. Dar 1863-sę metuose tas raistas buvęs nepereinamas dėlei daugybės liulančiųjų paversmių ir be tvarkos viens ant kito sugriuvusių ir susikryžiavusių medžių, ir daugeliui duodavęs prieglaudą nuo priešų. Dabar toji vieta ir artimieji miškai yra valdžios, bet seniau būk prigulėjusi Slavėnų dvarui.

Žmonės pasakoja, būk raistas ir liūnas senovėje, iki dar žemė buvusi nepašvęsta, buvę užburti ir Laumių – Raganų apgyventi, ir būk paprastos Laumės arba Raganos, gyvenu­sios raiste, aplinkui liūną, o jų vyriausioji Laumė – Ragana gyvenusi ant liūno dugno savo puikioje gričiukėje.

Senoviniai žmonės kaip sumanydami stengdavęsi su Lau­mėmis gyventie santaikoje ir jų užganėdinimui kas ruduo neš­davę ir skandendavę in užburtąjį liūną kiekvieną javų po maišiuką, o pavasaryję – sviestą, sūrius, lašinius ir pirmutelių karvių pieną.

Tačaus, kad Laumės pačios neateitų in kaimus ir tvartuose neišmelžtų karvių, nepagadintu jų tešmenų, nenukirptų avių ir nepridarytų kitokių blėdžių, žmonės tvartų vartus išpindavę šermukšnio šakomis, tvartų mėšluose pakasdavę Kauko-spenius ir visus tvartus kadugiais aprūkydavę. Bet ir tas ne visados gelbėdavęs. Už tatai ir Laumės su žmonė­mis elgdavusios mandagiai ir veltui nenuskriausdavusios nė vieno doro žmogaus: teip ažuomaršos vaiko, motinos užmiršto lauke, nakčia Laumės pasigailėjusios, šiltai apklodavusios, apdovanodavusios, dainomis apdainuodavusios ir lig ryto išdabojusios, o tyčia paliktąjį vaiką sužnaibindavusios, apipešiodavusios ir lig mirties užkutendavusios, pagaikščio galą in dantis įsprausdamos. Žmonės, dieną nors Laumių ir nema­tydavę, o naktimis retai kada užtikdavę tvartuose su žiburiu melžiant karves, arba kerpant avis, bet tvirtindavo, jog bu­vusios panašios in moteris vidutinio amžiaus metų, aukštos, gražios, laibos ir visados apsirėdžiusios baltais, plonai aplenkenčiais liemenį rūbais ir ant galvos su apsiaustais.

Patol didėlę galybę Laumės turėjusios, pakol dar žemė buvusi nepašvęsta, bet kaip pašventę žemę, iškirtę didžiuosius miškus, tada ir Laumių galybė ne tik sumažėjusi, bet ir jos pačios nežinia kur prasišalinusios.

Nors ir tvirtina žmonės, kad dabar kiekvienas persiže­gnojęs žmogus su ražončiumi ir škaplėriais ant kaklo, drąsiai galįs pereiti per vidurį raisto, nors ir švento Jono naktyje, niekeno neužkibintas, bet vis gi ir dabar „Karalienė“ ir rai­stas neturi gero vardo, ir dabar raiste kai kada vaidenasi, ir kiekvienas žmogus naktyje drąsiai inteis in pirtį, arba in jaują, kur, sako, velnias žmogų turi kaipo saujoj, negu nakčia nulauž raiste šakelę nuo užgulusio ant „Karalienės“ medžio.

Tiesa, paupiečiai žmonės ir dabar dažnai girdi, kaip „Karalienėje“ per naktis kažin kas velėja, bet kad nuo kalno užklausią, tuojau kultuvės nustoja poškėt ir būk, atsa­kydami, baugiai subrašką ir sučiruoją paliūnėje žilvyčiai. Apie Laumių raiste esybę žmonės dar aimanuoja, bet kad prisigirdžiusios pagonės „Karalienės“ nuliūdusi vėlė po raistą naktimis vaikšto, tą ir kunigai tvirtina. Teip vieną naktį žmonės nuvarę Jonavon sielius ir grįždami namon, Andrio­niškin, pakelėje užnakvoje raiste, nieko nežinodami, ties pa­čia „Karaliene“, ir vidurnaktyje matę, kaip iš vidurio liūno išplaukus jauna mergaitė ir verkdama ir ilgomis gelsvomis kasomis šluostydama ašaras, iš eilės bučiavus senus supuvu­sius kelmus ir verkiančius žilvyčius.

Pasakoja, būk „Karalienėje“ esanti tokia didėlė žuvis, jog prarijusi žydo ožką, kuri graužusi ant „Karalienės“ liūno kranto augančius karklus, ir, panašiu būdu, tik ką neprari­jusi žmogaus, kurs nedėlios dieną, mišių laike, riešutavęs prie pat liūno. Tuo tarpu, kuomet jis, lazdyną pasilenkęs, raškęs riešutus, staiga pamatęs iš liūno išsikišusią baisiausią išsižio­jusią žuvį, kuri tik laukusi, kolei jis paleis lazdyną, bet jis suspėjęs ją peržegnotie: baisioji tada, viename akies mirksnyje atsidūrusi liūno viduryje ir, nerdama, teip smarkiai uodega tėškusi per vandeni, jog lašai nulėkę už gero pusvarsčio, o jis parėjęs namo lyg smarkiausio lietaus perlytas.

Apie „Karalienės“ liūno gilumą ir raisto insikėrėjimą pa­sakoja būtus ir nebūtus daiktus. Teip sako, buk tuojau po invedimo Lietuvon katalikystės, kunigijos insakymu likę iš­kirsti Puntuke šventi ąžuolynai, išnaikintos dievu stovylos, išdraskytos žinyčios ir paraku per pus perskeltas Puntuko akmuo, ant kurio lietuviai dievams dovanas kūreno; norėta ir raistą sudegint, o liūną žemėmis užversti, bet teip kaip ugnis raisto neėmė, o in liūną kiek nevertę žemiu, vis buvo veltui, nes liūnas buvęs be dugno ir ėjęs, kiaurai žemės, tai, buk, su kareiviu pagelba likus užtūrėta Šventoji upė ir pa­kasta truputį in šalį kad, paleidus vandenį stačiai per vidurį raisto ir liūno, be pėdsakos su žemėmis būtu sulyginta.

Kad ir piktai iš karto puolusi ant raisto Šventoji, kad ir daug žemės paplėšusi ir daugybę seniausiu šventu medžiu su šaknimis išrovusi ir per visą raistą gilią vagą išvariusi, kuri ir šiandien tebėra žymi, tačau už keleto dienų, lyg susigėdusi, vėl ramiai in senąją savo vagą sugrįžusi, nė raisto, nė liūno su žemėmis nesulyginus. Nors „Karalienė“ ir neturi tarp žmo­nių gero vardo, tačau žmonės ją ir po šiai dienai didžiai ger­bia ir atsiduksėdami dažnai lanko, o seniau, būdavo, dar prieš sumišimo (1863) metus, kiekvienoje nedėlioje iš artimųjų kaimų žmonės, po pamaldų iš bažnyčios, eidavę Puntukan pasimelsti po dviem šventais ąžuolais, o paskui perbrisdavę per upę ir susėdę aplinkui „Karalienės“ liūną, valgydavę sviestą, sūrius, pyragus, o trupinius ir valgymų liekanas skandindavę in „Karalienę“, ir tik vėlų vakarą, prisilaužę ža­lių šakelių nuo užgulusių ant „Karalienės“ medžių, pradėdavę skirstytis.

Dar 1858 – 59 m. Ant. Baranauskas savo „Anykščiu Šilelyję“ rašė apie šituos ąžuolus ir vietą:

Nuo Pantuko lig Šlavei ąžuolu daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,
Kurie daugel paminklu po miškus palikę.
Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Arba ažuverst upės; – bet kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą, – ir gaidys pragydęs:
Tuoj iš nagų palaidęs ir smėliu intmušęs:
Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Kad juos dievai apsaugo ir dengia ir peni.
Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Pantuke ąžuolo kelmų tebepūsta.
E dar dujen prie kelio dabar tebestovi;
Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
Sėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio lanko.

Bet po sumišimo metų kunigija labai pradėjusi žmones persekiot ir net baust už lankymą Puntuko ir „Karalienės“, ir vieną naktį, nežinia kokiu būdu, vienas šventų ąžuolų su­degė, kitas gi apdegęs greit nudžiūvo, o šiandien pakelėje šiurpso iš žemiu tik du supuvusiu kelmu, kuriuodu ištraukia iš praeivio lietuvio dvasios gelmių gilius atsiduksėjimus…

Seniau, kolei dar jie žaliavę, žmonės juos didžiai gerbę ir iš įžado lankę, ir daug, daug stebūklų atsitikę po tais šven­tais ąžuolais. Mano senelė pasakojo, kad sumišimo metuose, ji važiavusi Ukmergėn pas kalėjime sedinti savo vyrą. Iš namu išvažiavusi beveik ligonė ir nuo Puntuko jau norėjusi grįžt atgal, kaip atsiminusi šventus ąžuolus, šeip teip išli­pusi iš vežimėlio, vos ne vos priėjusi prie vieno švento ąžuo­lo ir ką tik prisilietusi lupomis šiurkščios ąžuolo žievės, kaip staiga pajutusi sveika esanti, ir tokia suvažinėjusi Ukmergėn ir namon pagrįžusi…

Apie „Karalienės“ liūno stebuklingumą teipogi pasakoja nebūtus daiktus, bet „Karalienėje“ stebuklai darosi slėpta, per burtus ir su piktos dvasios pagelba, kaip tai: idant per­stotu dantį gelt, reikią liūnan atagalia ranka įmesti vertingą, arba ko nors vertingo vertą daiktą.

Kad šeimininkėms sektųsi pienininkystė, reikią kiekvienos pirmatelės karvės pirmasis pienas išpilt in „Karalienę “ … ir daugelis tam panašiu burtu…

Apie krikščioniu kitados atskeltą Puntuko akmens pusę, žmonės pasakoja, buk Anykščiuose mūrijant pirmąją bažny­čią, tą akmens pusę norėję padėt altoriaus pamatan, bet, ju­dinant ją iš vietos, vienam žmogui nykštį nutrakę, kitam — koją sulaužę ir, kolei ją privežė prie upelės Šlavės, pusiaukelėje, visi arkliai padvėse. Po tiekos nelaimių inbauginti žmonės toliau nedrįse jos vežt ir turėję paliktie pusiaukelėje nuo Anykščių.

Prieš sumišimo metus, nežinia iš kur vieškeliu užvažia­vę „burliokai“ ir, nieko nežinodami, prisikalę sau iš tos ak­mens pusės girną, ramiai nuvažiavę savo keliu, bet ties Svė­dasais, jiems važiuojant per tiltą, tiltas perlūžęs ir visi „bur­liokai“ su vežimais, arkliais ir girnomis sukritę, in Šventąją upę ir prigėrę, o girnos, būk ir po šiai dienai Šventojoje tebemirkstančios.

Žmonės užklausti, kieno vardu liūnas pavadintas „Kara­lienė“, atsako maždaug teip, jog pagonė „Karalienė“, neno­rėdama priimtie krikšto ir visur užvažiuodama pas apsikrik­štijusius žmones, gailėdamasi iškirstu ir išdegintu šventų gi­rių ir pašvęstų vietų, iš apmaudo ir susikremtimo, ketvertu arkliu „karietoję“ pakinkytą, įvažiavusi dar in nepašvęstą liūną ir paskendusi ant amžių, be pėdsako. Kiti sako, būk prie švento liūno raiste gyvenusi dievams pasišventusi auk­štos kilmės mergaitė „Karalienė“ (gal vaideliutė), priiminė­jusi nuo žmonių dovanas, skandendavusi liūnan ir paskui apreikšdavusi jiems dievu valią. Užėjus gi invedimo Lietu­von katalikystės ir panaikinimo stabmeldystės laikams, „Kara­lienė“ iš širdies skausmo perplėšusi ant krutinės savo rūbus, sunėrusi ant gelsvų kasų rankutes ir, inšokusi in pačią liū­no gilumą, ant visados pasinėrusi.

Ir tvirtina žmonės, kad prisigirdžiusios neapkrikštytos „Karalienės“ vėlė, dar ir dabar kas nakti išplaukdama iš vi­durio liūno, nuliūdusi po raistą vaikščiojanti, apkabinus bu­čiuodama iš eilės senuosius kelmus, šluostanti savo ašaras gelsvomis kasomis, ir teip ji vaikščiosianti iki „sūdo dienos“.