Kiaužerių akmuo su ženklais: užmirštas archeologinis kodas

Kiaužerių akmenys su ženklais

Kiaužerių akmuo su ženklais – vienas įdomiausių Panevėžio rajono archeologinių radinių, kurį dar tarpukariu tyrinėtojai vadino akmeniu su „paukščių sparnelių“, „kojų“, „snapų“ ar net „žalčių“ žymėmis. Šis stambus, apie 3 metrų ilgio, netaisyklingos trikampės formos granito riedulys guli Kiaužerių miško rytiniame pakraštyje – vietovėje, kur susijungia sena žemės istorija, gamtos architektūra ir galimi senoviniai kulto ženklai.

Akmenyje išraižytas įdubimas ypač traukia dėmesį: jis primena dešinės žmogaus kojos pėdą – 17 cm ilgio, su ryškiai išskirtais pirštais, kulnu ir orientuotas į ŠR pusę. Greta matomas dar vienas, vingiuotas, tarsi slenkantis įdubimas. Vieni tyrinėtojai jį vadina žalčio atvaizdu – kaip gyvybės ir dvasinio pasaulio simbolį, kiti – paukščių pėdsakais, galėjusiais reikšti dangaus pasaulio ženklus. Šios interpretacijos, nors ir įdomios, kol kas neturi neginčijamų įrodymų – specialistai labiau linkę manyti, kad tai gamtinės kilmės dariniai, nors jų forma kelia aiškias asociacijas su senovės simbolika.

Šio akmens reikšmė buvo kvestionuota – 1984 m. jis buvo išbrauktas iš Kultūros vertybių registro. Tačiau jau po kelerių metų, 1987-aisiais, į vietą sugrįžę archeologai bei Panevėžio kultūros paveldo specialistai dar kartą įvertino jo svarbą. Nors kultūrinio sluoksnio – gyvenimo, degimo ar laidojimo pėdsakų – šalia nerasta, atkreiptas dėmesys į patį kontekstą: akmuo stūkso moreninėje lygumoje, tarp senovinių upelių ir gūbrinių kalvų, kurių reljefas leidžia manyti apie upių takoskyros reikšmę ir kultinę svarbą ankstyvųjų gyventojų akimis. Čia, tekančio vandens pašonėje, rieduliai galėjo turėti reikšmę ne tik kaip gamtiniai objektai, bet ir kaip šventi ženklai ar apeigų vietos.

Aplink didįjį akmenį – ir daugiau riedulių, kai kurie jų – panašios spalvos ir struktūros. Vienas netgi galėtų būti atskilusi dalis. Vienas gretimas akmuo – plokščias, trikampio formos, su dviem smailėjančiais pagilėjimais, išsidėsčiusiais tarsi kryptingai – kas taip pat gali turėti sąsajų su senoviniais orientyrais ar simbolika. Tyrinėtojai šių akmenų neabejoja būtinybe išsaugoti – net jei jų funkcija šiandien sunkiai nustatoma.

Gamtiškai ši vieta unikali – drėgnas, šaltiniuotas dirvožemis, spūdinio vandens lygis net sausros metu, beržynai, uosynai ir retai pasitaikantys plačialapių sąžalynai. Prie akmenų buvo aptikti dirbami žemės sluoksniai, liudijantys, kad teritorija buvo naudojama ir ūkiškai, ir, galbūt, rituališkai.

Kadangi rieduliai išliko savo pirminėje vietoje, juos mini daugelis Lietuvos archeologijos klasikų (P. Tarasenka, J. Elisonas, M. Černiauskas, B. Dundulienė).

Pasakojimai

Nuo Kiaužerių kaimo į vakarus anksčiau buvo Didelis miškas vardas buvo duotas Miliukiškis, apie 400 h. Miškas priklausė ponui Burenskio mikolo jis žydams pardavė mišką, o žame išpardavė valstiečiams. Butent, Gerulio Jono Šurnai Petrui Jarmolavičio J ir kitiems duvanojo Rojančaite Olinpija ir kitiems geriems savo bajorams.

Olimpijos Rojančaitės miške gyveno Eigulis Kazinauskas. 1905 m. Murausko Jaronimo pirmininkaujant buvo sueigos lizdas ten vesi susikilėliai sueidava pasitariman butent Mikelenas Nikodimas iš Mediniškių tik galim paminėt vadus sukilėlių buvo daug ape tai sužinojus caro kazokai išvare visus kiaužerių kaimo valstiečius į ablavą kazokai turėjo apsupe, o kaimiečiai vare sukilėlius. Nors kazokai gudriai dirbo bet valstiečiai jų nemate, mate, bet eidami dar labiau slepe.

Sukilėliai sumete ginklus į ligulio šulini dar ir po šiandiena tabemirksta vandanije to ligulio dar pamato akmenis yra teipat ir šulinio apaugusio miško duobute tai man jo sunus Kazinauskas aprode šia vietą, bet is yra seniai miręs teipat netoli apie 20 metru nuo tos vietos randasi didelis
akmuo ant to akmens skaitydavo paskaitas. 1935 m buvo atvažiave komisija apžiūrėti akmens nerado jokio žimio akmuo lika be apsaugas.

Tėvai kalbėdava kad yra žmogaus pėda ir Gulbės sparnas akmens vardas man nežinomas (aut. parašas).

Nuo kiaužerių vakarų ir šiaurės Nuo Miliukiškio miško buvo palivarkas kutiškis. Mano atminimi gyvena du gyventojai Raila Antanas ir Zemaiciunas Antanas 1915 m. vokečiams užemus lietuva jodave ir važiodavo klausdavo ir neklausdavo važiodavo tisiog per pasėlius kuliški palivark keikdami ješkodavo. O laime rasdavo tus dvi apdžiuvusius kriaušes Nieko kito nė triobu nenebuva.

Dabar priklauso kiaužeriu k. Smilgiu kolūki (aut. parašas).

Nuo kiaužeriu kaima į šiaure man atsimanant Balas buvo miškas tame baloti miški. buvo 1 h, žvyro kelis tik buvo privažiuojamas iš pietu kiek aukščio neprisimeno tik atmenu, kad tame kalne buvo daug urvu tuose urvuose gyveno Barsukai ir lapes. Tas kalnas nuo senu laiko vadinamas Lapkalnis ir visa ta bala ir miškas. Dabar jau seniai tas kalnas išveštas Balos nusausintos žvėriai seniai išnike tas apkalnis dabar priklauso Žvalgu k. Smilgiu kolūki (aut. parašas).

Nuo Kiaužeriu k. į šiaures į Rytus buvo Balotas miškas mažai kam įeinamas vardas Šlimbale delko neieidavo delta kad amžinai vando budavo labai klimbdavo gyvulis nedgalėdavo ieiti antra kad budavo žvėriu vilku. Net tekdavo užmušti mažučiu vilkiuku net katrie parnešdavo į namus.

30 m buvo nusausinta ir miškas iškirstas tas miškas priklause Mediniškio ponui Dirveronausko ir dalis kiaurežių gyventojams dabar priklauso žvalgu k Smilgiu koluki Miško bevei visai nebėra.

Mano tėvai pasako kas vilkiukus išmušdavo to rudene atsakidavo avis. Jie iš pulko išsirinkdavo.

Stačiai nuo Kiaužerių k. prarubežios buvo pastatytos pono Dirvonausko dvi bumbolinės mano atminimi dar buvo vardas tu vistoves buvo Tetervyne. Žemėlapi taip pat ir senuose planuose yra
Ten iš tu mišku labai daug pribėgdavo tetervu kol nebuvo nukirsti miškai tai nuo tu paukščiu praminta vitove tetervinu 25 m. išdalinti Naujakurems tos trobos ir ta vieta. Dabar gyvena toji vietoji Šinauskas Stepons daug yra padavimo apie šias vietoves senuose žmoniu kalbose (aut. parašas).

Apie ragana kur atimdavo iš karviu pieną. Viena ankstų ryta ėjo ukininke karviu perkelti ir žiuri kad einu boba suka abrusa ir kalba atima per puse pamačiusi šeimininke pradėjo rekti rekt aš atima viso. Parejo namo žiuri iš tu mančiu bago piena isai man pamate nubėga pienas palika par man.

I rytus nuo kiaužerių k. teipat bala retoms karkloms apaugus gilia bala antems perėdava ir perkuna oželi vardu Karkline.

Dabar išnika 31 m buvo nusausinta ir karklos buvo iškirstas Vėliau užaugo alksninas ir neblogas ganiklas. Vardas išnika priklausa kiaužerių k. Smilgiu koluk.

Nuo kiaužeriu k. į Pietus Buvo Bumbolines Savitiškio dvaro pono Ovalto. Nuo senu laiko šioji vieta vadinama Vanagins yra nupirkis Mulevičius Petras ir trobas pasistatė. Dėl to vadindavo Vanagine kad ten daugibe vanagu perėdavo teipat ir planuose yra.

Nuo Miliukiškio į kiauženius pamiškis yra vadinamas paverbedis arba Verbeda kaip buvo nusausinta kraštuose labai gilia bala žmonės vasara bijodavo įbristi labai klimbdavo. 31 m. nusausinus liko garas ganiklas.

Tekstas netaisytas. Originalas saugomas pas E. Prascevičių Radviliškio rajonas Pociūnų k.

Čepaičio Povilo, Antano gim. 1901 m. liepos 9 d. mires apie 1978 m. Pasakojimas apis Kiaužerių kaimą

Jau miręs Kiaužerių kaimo gyvantojas Čepaitis man pasakojo, kad 1905 – 1906 metais prie akmens vykdavo vyrų sueigos. Vadovavo joms Ledakupio dvaro savihinkas Moravskis. Pasilipėjes ant akmens jis sakydavo kalbas.

Sužinojusi caro valdžia atsiuntė kazokų pulką, apsupo visą mišką. Kaimo vyrus, kuriuos rado namuose, pastatė varovais. Taip valstiečiai ėjo per mišką, o kazokai laukė pakraštyje. Valstiečiai matė prie akmens susirinkusius revoliucionierius, bet kazokams neišdavė.

Vėliau Marovskis emigravo i Šveicariją. Valstiečiai šautuvus sumetė į netoliese buvusi šulini, lyg ir to paties Čepaičio.

Bandėme su mokyklos kraštotyrininkis kasti nurodytą šulinio vietą, bet pakasus metrą, paaiškėjo, kad čia nejudinta žemė. Paieškas nutraukėme.

Guokienės Genovaitės, kraštotyrininkės, Smilgių vid. m-klos mokytojos, pensininkės,
gyv. Smilgių mst. Pasakojimas. Užrašė Petras Juknevičius 1987 06 08

Prie Mažupės balos neprisimenu. Bet žinau, kad balos būta. Kiaužerių kaimas buvo per dviejų balų viduri. Kaimo ulyčią iš dviejų pusių juosė balos. Pavadinimo lyg ir nebuvo. Paprasčiausiai sakydavo žmonės „už balos ir t.t.”.

Į miškeli eidavome nuo vaikystės, akmenį matėme visada, bet jokių padavimu ar pasakojimų apie jį neteko girdėti. Miškelis vadinosi Raistynė arba Šiurnmiškis.

Prie Burbos sodybos, kur auga topoliai, ėjo „vandens takas”, toje linijoje visi kaimo šuliniai iškasti. Netoli topolių buvusi vieta vadinosi varlyne. Kitoje pusėje kaimo – Šilutės miškas. Netolim jo išlikusi liepų alėja – tai buvusi žitkevičiaus sodyba, anksčiau – dvariukas. Vietovė vadinasi Savitiškis.

Šontienės Onos, Justo, gim. 1930 m. gyv. Smilgių apyl., Matarakų k. (gimusi Kiaužerių k.) Pasakojimas. Užrašė Petras Juknevičius 1987 06 08

Slėnys prie Mažupės buvo nuo seno. Ir prieš karą buvo tokia loma, šlapia vieta. Aplink dirbama žemė. Pavadinimo neturėjo.

Mažupė buvo kasta jau „Smetonos laikais”. Miško kampą „nukirto” jau dabartiniai melioratoriai.

Per mišką ir per lauką ėjo keliukas į Šiurnos sodybą.

Lauke keliukas neišlikęs, sodybos irgi nebėra.

Miškas po karo buvo nukirstas „Čystai”. Liaudies gynėjai davė, kirto kas norėjo.

Apie akmeni pradėta kalbėti po karo. Anksčiau niekо neteko girdėti. (Matyt susidomėta tada, kai buvo pasiūlytas į sąrašus – P.J.)

Burbos Dominyko, gim. 1911 m. gyvenančio Smilgių apyl., Kaužsrių k. Pasakojimas. Užrašė Petras Juknevičius 1987 06 08