Kukumbalis
Kukumbalis
Adresas
Kukumbalis. Žemėlapyje pažymėta apytikslė pelkės iveta.
GPS
54.158024876904, 24.198181629181
Primirštas jau buvo Kukumbalis – kaip vietovardis ir kaip reiškinys. Pro Kukumbalį į Merkį garma šaltinis, kažkada buvęs upele. Jis prisimintas 2001 m. vasarą, kai Vykintas Vaitkevičius su archeologų ekspedicija ant plokštikalnės greta to pelkėto duburio atkasė senąsias Merkinės kapines – degintinius XIII-XIV a. kapus.
Rašytiniuose šaltiniuose gana dažnai minima, kad baltų gentys savo mirusiųjų palaikus iškilmingai degindavo. Kur tokios apeigos buvo rengiamos, nurodo, deja, tik du šaltiniai. Gillibert de Lanois rašė, jog tarp pakrikštytų kuršių yra „sekta”, kurios mirę nariai sudeginami „artimiausiame šile arba miške” (apie 1413) (BRMŠ 1996, 513-514). J. Dlugošas XV a. antrojoje pusėje pateikė duomenų, kad lietuviai turėjo ypatingų miškų (speciales silvas), kuriuose sodybos, namai ir šeimos buvo pasidarę tam tikrus židinius (speciales focos) mirusiųjų kūnams deginti. Pagal tokį paprotį, anot J. Dlugošo, ir didysis kunigaikštis Algirdas su puikiausiu žirgu iškilmingai buvo sudegintas netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, Kukavaičio miške (in silva Kokiveithus prope castrum et viliam Miszeholy) (BRMŠ 1996,556, 576-577).
Taigi dviejų XV a. šaltinių duomenimis, mirusieji kuršiai, žemaičiai ir lietuviai buvo deginami miškuose, esančiuose prie gyvenviečių. Pasak J. Dlugošo, šie „ypatingi” miškai buvo laikomi šventais. Vienas jų prie Maišiagalos pilies turėjo Kokiveithus pavadinimą. Paprastai jis šifruojamas kaip Kukavaitis. Laukiant kalbininkų išvadų, atkreiptinas dėmesys, kad šios šeimos vietovardžių žinoma ir kitų senųjų gyvenviečių aplinkoje: Mičiūnų Kaukaro kalnas ir miškas yra netoli Budelių (Kaišiadorių r.), Kukiškio vietovės – Trakinių (Anykščių r.) ir Paverknių (Prienų r.), Kukių – Dapšių (Mažeikių r.), Kaukakalnių – Garnių 1 (Utenos r.) ir Antatilčių 2 (Ukmergės r.) piliakalnių. Tas pat pasakytina apie Merkinės Kukumbalį, kuris yra už 0,5 km į pietryčius nuo gyvenvietės-papilio.
Žinomi atvejai, kuomet senosios gyvenvietės su „Kukiškiais” buvo susijusios ir tiesiogiai – nuo Beižionių piliakalnio su papėdės gyvenviete (Trakų r.) per Kukiškių pelkę į Kukiškių kalnelius vedė medgrinda. Nuo Varnikių piliakalnio (Marijampolės r.) apytikriai Kaukų kalnelių kryptimi per Palių pelkes vedė kūlgrinda (Totoraitis, 1908, 179).
Duomenų apie Kaukais arba Kukėmis vadinamų vietovių reikšmę praeityje labai nedaug. Tačiau Merkinės Kukumbalio ir kitų analoginių vietovardžių kalbinė analizė parodė, jog jie tiesiogiai susiję su žodžiu kaukas „velnias”, kuris kartu su ku yra tos pačios kilmės žodžiai, išvesti veikiausiai iš *keuk-/*kuk- daryti kreivą, linkti”.
Lietuvių kalboje daug žodžių, sudarytų su šaknimi kauk- (kuk-). Labiausiai žinomas kaukas – „turtus nešanti namų dvasia, aitvaras”. Tačiau tada dažniausiai kaukui suteikiama reikšmė visiškai nepaaiškina mitinių Kukiškėmis vadinamų vietovių reikšmių. Tai, jog Kokiveitis pavadinimą turėjo vienas iš „ypatingų” miškų, kur buvo deginami mirusieji, neišskiriant nė kunigaikščių, leidžia manyti, jog kauko ir jam giminingų žodžių reikšmės buvo susijusios su vėlėmis. Būtent šias sąsajas atskleidė A. J. Greimas, parodydamas, jog kauko figūrą supa „mirties prezentacijos” (Greimas, 1990,61). 51 už kultūrinės senovės gyvenviečių erdvės būta specifinėmis mitinėmis reikšmėmis pasižyminčių natūralių miško, pelkių ar kalnų vietovių, susijusių su kaukais, – anot A. J. Greimo, „sumažėjusią gyvybe pasižyminčių” mirusiųjų vėlių (Greimas, 1990, 66). Į XV a. rašytinių šaltinių akiratį patekusio Kokiveithus miško netoli Maišiagalos pilies pavyzdys rodo, jog tos mitinės reikšmės tiesiogiai koreliavo su mirusiųjų deginimo ritualu.
Apibendrinant, galima teigti, kad Kukumbaliu vadinamas duburys į pietryčius nuo menamo XIII – XIV a. merkiniškių kapinyno turėjo sakralinę ir, galimas dalykas, religinę reikšmę. Tai būta specifinės, su mirusiųjų kultu susijusios šventvietės – su šia vieta buvo siejami vaizdiniai apie vėles. Netoliese mirusiųjų palaikai, matyt, buvo deginami bei laidojami.
Faktiškai nėra duomenų atsakyti į klausimą, kur XIII – XIV a. būta merkiniškių dievų kultui skirtų šventviečių. Tikėtina, kad vienoje jų, įvedus krikščionybę, buvo pastatyta Merkinės bažnyčia. V. Krėvės-Mickevičiaus paskelbti padavimai Merkinės parapinę bažnyčią sieja su senąja religija (Krėvė-Mickevičius, 1925, 330-333), tačiau šiuos tekstus reikia vertinti labai kritiškai (plg. Kerbelytė, 1970, 32-35).
Kiti padavimai senąją šventvietę lokalizuoja ten, kur stovėjo Šv. Petro bažnyčia (prie Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapų), ir Taurakalnio kapinėse (į šiaurės rytus nuo Kauno ir Taurakalnio gatvių sankryžos).