Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis

Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis, palyginti su kitais Lietuvoje stūksančiais piliakalniais, yra vienas iš didesniųjų. Piliakalnyje buvo gyventa, sprendžiant pagal kitus tokio tipo jau tyrinėtus piliakalnius, nuo Kristaus gimimo iki 12–13 amžiaus.

Piliakalnis apjuostas grioviu, turi papildomą pylimą, kuris keliose vietose praardytas kasant apkasus pirmojo pasaulinio karo metu. Kadangi Aukštupėnų piliakalnis neaukštoje kalvoje, todėl žmonės padarė pylimą, kad galėtų apsiginti nuo priešų. Grioviai, pylimai sukasti mediniais kastuvais. Tą darbą žmonės turėjo dirbti atsitraukdami nuo pagrindinės savo veiklos – žemdirbystės, maisto prasimanymo ar kitokių darbų.

Piliakalnio dalis nuo Kupiškio pusės lengviausiai buvo prieinama, todėl ji buvo papildomai įtvirtinta. Tai, kas yra šiandien, ne visai tas pats, kas buvo seniau. Piliakalnis šioje vietoje kokiu metru ar net daugiau dabar žemesnis. Tie akmenys, kurie čia yra, galėjo būti naudojami tvirtinimui, bet tai įrodyti galima, tik atlikus archeologinius tyrimus.

Piliakalnio viršuje, aikštelėje, statydavo labai nedidelius namus ratu ir viduryje padrikai. Nors šeimos buvo gausios, tokio piliakalnio viename metre gyvendavo vienas žmogus. Apėjus Aukštupėnų piliakalnį pagal perimetrą, galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek ant jo, aikštelėje, galėjo tilpti žmonių. Gyveno žmonės ir šio piliakalnio papėdėje, visi ant jo netilpdavo. Dalis buvusios gyvenvietės galėjo būti sunaikinta užtvenkus Lėvens upę. Tarybiniais laikais nebuvo mados atlikti kažkokius žvalgomuosius tyrimus ir ieškoti čia buvusios gyvenvietės pėdsakų.

Iš šiaurės piliakalnį juosia Aukštupio, iš vakarų – Lėvens slėnis, iš rytų – dauba, pietinėje pusėje yra aukštuma. Aikštelė pailga, 110 x 40 m dydžio, XIX a. buvo ariama. Aikštelės pietiniame pakraštyje buvo pylimas, išliko jo liekanų. Šiaurės rytų ir pietiniame šlaite, 4 – 4,5 m žemiau aikštelės krašto, yra apie 280 m ilgio ir 1,8 m aukščio pylimas, kurio galai siekia apie 50 m ilgio terasą. Aukščiau terasos piliakalnio šlaitas status, nulygintas, žemiau – natūralus. Aikštelė ir piliakalnio rytinis šlaitas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą iškastų apkasų.

Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.

Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės. Žuvusiuosius, ginant pilį ir papėdę, gyvenviečių gyventojai laidojo to meto bendruomenės kapinėse (paprastai už vandens telkinių ar upelių). Piliakalnio pailgos, ovalinės formos aikštelės matmenys liudija šalia piliakalnio į rytus ir pietus, 5 ha plote, buvus nemažos gyvenvietės. Anksčiau ariamose vietose čia rasta grublėtos ir žiestos keramikos fragmentų, apdegusių molio tinko archeologinių radinių.

Remiantis kultūrinio sluoksnio radiniais manoma, kad piliakalnyje XIII a. stovėjo medinė bendruomenės pilis – pati ankstyviausia būsimo miestelio užuomazga, tačiau piliakalnio pilis ir įtvirtinimai buvo sugriauti jau per pirmuosius Kalavijuočių ordino žygius apie 1240 m. Kupiškio, Aukštupėnų piliakalnis su gyvenviete priklausė baltų genčiai – sėliams, tai buvo pačios piečiausios jų žemės.

Be Kupiškio, Aukštupėnų piliakalnio žinomos mažiausiai keturios piliakalnio – gyvenvietės sistemos: Kereliai, Papiliai, Stirniškiai, Gaigaliai. Tikėtina, kad tarp šių piliakalnių buvo tam tikrų ryšių, jungusių juos į vieną didesnį teritorinį vienetą – žemę.

Nuo 2009 m. ant Kupiškio piliakalnio vyksta Baltų vienybės dienos renginiai.

Kupiškio piliakalnio tyrinėjimai

Piliakalnį 1943 m. aprašė Petras Tarasenka, jo žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1968 m. atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. 1989 m. tyrė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėje rasta senovinė gyvenvietė, joje rasta lipdytos grublėtu paviršiumi keramikos. Yra manoma, jog Kupiškio piliakalnyje buvo medinė bendruomenės pilis (slėptuvė), kuri buvo pati ankstyviausia būsimo Kupiškio užuomazga. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

2017 m. Kupiškio piliakalnyje atlikti geoarcheologiniai ir geofizikiniai tyrimai. Nustatyta, jog buvo piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje iškilia vidurine dalimi. Kultūrinio sluoksnio aikštelės viduryje nerasta, jis koncentravosi aikštelės pakraščiuose.

2018 m. piliakalnio aikštelės rytiniame pakraštyje ištirta 1 perkasa (20 m²). Aptiktas iki 2 metrų storio kultūrinis sluoksnis. Tirtoje vietoje aptikti piliakalnio įtvirtinimai, suformavę pylimą ir šlaitą. Įtvirtinimus sudarė 4 supiltiniai sluoksniai, juos vieną nuo kito skyrė degėsingi tarpsluoksniai. 140 – 150 cm gylyje nuo dabartinio paviršiaus, fiksuota sudegusių medinių rąstelių, kuolų konstrukcijos, orientuotos išilgai pylimo Š – V kryptimi. Pagrindas tvirtintas 30 x 30, 40 x 40 cm ir pan. dydžio akmenimis. Ši konstrukcija datuojama laikotarpiu tarp VIII a. vid. – V a. pr. m. e. Po šia smėlio, medžio ir akmenų konstrukcija 2 metrų gylyje fiksuotas pirminis paviršius – 5 – 10 cm storio pilkšvo smėlio sluoksnis, po kuriuo, 205 – 210 cm gylyje pasiektas įžemis – aleuritingas priemolingas smėlis, giliau – priemolinga morena. Įžemyje ties pylimėliu, 225 cm gylyje aptikta stulpavietė, greičiausiai, susijusi su ankstyvuoju apgyvendinimu piliakalnyje ir jo įtvirtinimu. Joje rastas miežio grūdo fragmentas, bastutinių, baltosios balandos, lipiko liekanos tikėtina yra žemdirbystės veiklos atspindys. Įžemyje aptiktos 7 stulpavietės, viena iš jų datuojama VIII – V a. pr. m. e. Rasta šukė puošta geometriniu ornamentu, kokios būdingos I tūkst. po Kr. 2 pusei.

Tyrimų duomenimis labiausiai tikėtina, jog piliakalnis buvo apgyvendintas laikotarpyje tarp V ir VIII a. pr. m. e. vidurio. Nuo pat įsikūrimo piliakalnyje pradžios, aikštelė buvo apjuosta smėlio, medžio, ir akmenų konstrukcija, kuri vėliau per tą laiką buvo kelis kartus degusi ir rekonstruota. Ankstyviausi piliakalnio radiniai – brūkšniuotosios keramikos laikotarpio. I tūkst. vidurio archeologinės medžiagos piliakalnyje nerasta, nors pagal AMS datavimą tam tikra veikla galėjusi vykti. Tikėtina, jog tuo metu piliakalnis turėjo kitokią paskirtį nei gyvenamoji. VIII – X a. pylimas buvo dar kartą paaukštintas, panaudojant ankstesnį kultūrinį sluoksnį. Tuo metu piliakalnis funkcionavo kaip gyventojų susibūrimo vieta karo ar taikos metu. Tai paskutinis piliakalnio naudojimo epizodas tirtoje vietoje.

Legendos ir padavimai apie Kupiškio piliakalnį

Seniau, kai buvo milžinai, tokie dideli dideli žmonės, na, tai būdavo čia ir apie Kupiškį. Tai jie susėsdavo pasikalbėti. Vienas atsisėda ant piliakalnio, o kitas ant Paketurių kalno, ir užsidega abudu pypkes, ir kalbasi susėdę. Kojos nuleistos vandenin, Lėvenin čionai, ir pasikalba abud.

Pasakoja, kad Kupiškio piliakalnį supylė švedų kareiviai. Kai jų labai daug mirė maru, tai jie išsigando, krauju pasirašė, kad niekada čia nebeateis. Kai jie taip pasirašė, liepė jiems supilti kalną. Švedų kareiviai savo gyveriais sunešė žemę ir supylė Kupiškio piliakalnį. Mat senoviški kareiviai nešiojo aukštas kepures su gyveriais. Tai švedų kareiviai po kepurę, po kepurę – prisisėmė smėlio ir supylė kalną. Kalne yra rūsys. Tenai stovi skrynia, pilna popierių. Skrynią paslėpė, kad niekas nepaimtų. Reiktų ilgai kasti, jeigu norėtų ją atkasti.

Aukštupėnų kaimo seniai, prie kortų susėdę, kalbėjo: — Seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jie mėgdavo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vietoj, kur dabar piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie pelenus iškratydavo ten, kur jų pypkės susisiekdavo. Jie tiek ilgai gyveno, kad ilgainiui iš pypkių pelenų susidarė kalnas, Kupiškio piliakalnis.

Papilė (Kupiškio parap.). „Pilius“

Lyg koks milžinas stovi į viršų iškilęs Papilių laukuose aukštas kalnas Pilius. Puikus jo vakarų šlaitas, tiesiais gražiais berželiais pasidabinęs, teikia Piliui gojelio vaizdą. Lygi kaip stalas jo viršukalnė jau iš senai jaunomenės numylėta. Vos spėja pavasario saulė nutirpdinti sniegą, ir jau, žiūrėk, ant Piliaus šoka, trypia vaikų būrys, po jo šlaitus jau ropinėja švilpiniaudami piemenys. Bet kai Pilius apsidengia žaliu pavasario rūbu, kai jo berželiai pasipuošia jaunučiais lapeliais, kại Piliaus gojelis sulaukia giesmininkės lakštutės, kai jį vėlu vakarą aplanko mūsų dainininkės sesutės, tada jau Pilius visai kitoks: tada jis skamba jausminga gyvybės harmonija, tada jis linksmina visus.

Ir pamilo Papilių jaunuomenė tą taip iš senai jai brangų kalną, ir pamilo visa širdimi. Nėra nė vieno vasaros vakaro, kad nelankytų papiliečiai jo nuo amžių jų laukuose stovinčio. Nors ir nuvargęs kartais artojas, visą dieną paskui arklą sekiojęs, bet vis dėl to grįždamas iš lauko, užlipa ant Piliaus pasigerėtų javų banguojančiais laukais, pasigrožėtų gėlių išmargintomis lankomis. Ir skambėdavo ilgiausį laiką vėlų vakarą ant to kalno dainos, ir liedavos jų žodžiai į plačiąsias apylinkes, ir jaudindavo ne vieną jautrią širdį, keldavo jausmus.

Bet atėjo Piliui sunki valanda: suspaudė jį priešų ginklai. 1915 mt. susitinka Papilių laukuose du galingu priešu ir atidengia baisią karo ugnį. Iš rytų pusės slepiasi už Piliaus didelės rusų gaujos, iš vakarų girdis žvanginant ginklus galingi vokiečių pulkai. Tada Piliui muša liūdna valanda, tada jis miega lietargo miegu, nes per jo viršų skraido kaukdamos granatos, nes aplinkui vien tik kraujas liejasi… Nebedainuoja ant jo sesutė, nebepritaria jos dainos balsui krūme lakštutė, o vien tik girdis skaudūs dejavimai ir graudūs verksmai sužeistųjų.

Bet Pilius viską iškentėjo. Jis jau nebe pirmą, kaip žmonės pasakoja, karo audra praleidžia… Seniau pasakoja, čia irgi buvęs karas, nes ir dabar dar pasitaiko, kad išaria kartais žmogaus galvos kiaušą, arba net ir senovišką ginklą su žagrę aikštėn išverčia. Gal Pilius dar baisesnių audrų yra matęs, bet jis kaip stovėjo, taip ir tebestovi iš visų apylinkės kalnų aukščiausias ir labiau jaunuomenės mylimiausias. Branginki, jaunuoli, gimtąsias vietas; džiaukis gamtos gražumu, o daug laimingesnis būsi pamilęs tekančią Lietuvos saulę, negu už jūrų-marių žibantį auksą!

Gudas K. Papilė (Kupiškio parap.) // Šiaulių naujienos. – 1924, Nr. 24, p. 2

Padavimas apie Kupiškio piliakalnį

Seniai, jau keli šimtai metų atgal, čia gyveno du labai dideli broliai, milžinai. Jie labai viens kitą mylėjo, gerbė ir labai gerai tarp savęs sutikdavo. Prie Kupiškio miestelio yra nemažas piliakalnis ant vieno upės kranto, o kitame upės krante irgi stūkso didelis kalnas, Taigi, senų žmonių pasakojama, kad tie du broliai po darbo atėję atsisėsdavo viens ant to piliakalnio, o kits ant kito Užupės kalno ir kalbėdavo apie savo vardus. Tie du milžinai jau seniai išbėgo į miškus, bet sakė bėgdami: „kada matysim, kad mūsų brangiai Lietuvai užeis sunkios dienos, padėsim mes savo šaliai, ją ginsim, kad ji nebūtų sunaikinta”.

Ką pasakoja mūsų seneliai. Padavimas apie Kupiškio piliakalnį / Užrašė J. Šarkauskas iš motinos pasakojimų // Vienybė. – 1931, Nr. 21, p. 173

Padavimas apie Kupiškio piliakalnį

Prie Kupiškio miestelio yra vienas piliakalnis. Apie jį pasakojamas šitoks padavimas.

Seniau Kupiškio miestely gyvenęs vienas žmogus, pavarde Vaitiekūnas. Jis buvęs gana protingas žmogus. Kartą sekmadienį jis pasilikęs namuose ir mišių metu užmigęs. Jam bemiegant, atėjęs gra-žiai apsirengęs žmogus ir ėmęs jį žadinti:

– Kelkis ir eik su manimi! –

Vaitiekūnas atsikėlęs ir pasekęs tą nepažįstamą žmogų. Jis, tiesa, su nepažįstamuoju žmogumi eiti labai nenorėjęs, bet negalėjęs nuo jo pasitraukti. Priėjęs piliakalnį, Vaitiekūnas pamatęs viename šone dideles duris. Jį net šaltis nukratęs, kaip nepažįstamasis liepęs jam eiti į vidų, bet pasipriešinti nedrįsęs. Vidury išvydęs mergaitę, ant raudonos dėžės besėdinčią, grandinėmis surakintą. Prie jos kojų tupėjęs didelis, juodas šuo. Nepažįstamasis liepęs jam vesti mergaitę už rankos kartu su savim. Jei Vaitiekūnas, beeidamas tuo požemiu, atsigręšias atgal, jį ištiksianti nelaimė.

Vaitiekūnas paklausęs įsakymo ir ėjęs nuleidęs galvą žemyn. Paėjus kiek priekin, jam labai parūpę, ar sekas juos iš paskos tas juodas šuo. Todėl ėmęs ir atsisukęs atgal. Nepažįstamasis žmogus, pamatęs, kad Vaitiekūnas netesėjo žodžio, kad stūmęs jį; šis net žnektelėjęs. Atsipeikėjęs iš baimės, Vaitiekūnas pradėjęs bėgti, kiek jo kojos nešusios. Parbėgusį namo, žmonės apstoję ir ėmę klausinėti, kur jis buvęs. Jis jiems viską papasakojęs. Kai žmonės jo paklausę, ar jis, pastumtas nuo piliakalnio, neužsimušęs, jis atsakęs, kad galo negavęs, bet parsinešęs rankoje diegli.

Tėveliui papasakojus, užrašė J. Kriauza. Padavimai apie Kupiškio piliakalnį // Žvaigždutė. – 1936, Nr. 17, p. 222