Kuršių akmenys

Kuršių akmenys – du akmenys su pėdomis yra už 0,41 km į R–PR nuo Kuršių kaimo kapinių (Valkininkų seniūnija), 0,25 km į ŠV nuo kryžkelės tarp Kalnais ir Dugnais vadinamų Kuršių kaimo dalių, 0,12 km į Š nuo Karolinai Verseckienei priklausiusios sodybos, Užsienio upelio (Šalčios kairysis intakas, kitaip dar vadinamo Beržūna, Brasta) kairiajame krante, žemoje ir drėgnoje vietoje, kirtime (LKS94: 559226, 6021998). Nėra labai lengvai surandami, ypač vasarą kai suvešėjusi augmenija. Prie akmenų pastatytas archeologinį paminklą žymintis ženklas.

Akmuo vidutinio rupumo, rausvas su balkšvais intarpais, 1,25 x 2,05 m dydžio (pailgas R–V kryptimi), 0,65 m aukščio (V pusėje) granitas. Dažniausiai jaučio kanopa vadinamą žymę primena 6–11 x 14,5 cm dydžio, 3 cm gylio įduba aštriomis briaunelėmis, nukreipta tiksliai V kryptimi (1968 m. MMT žvalgomosios ekspedicijos ataskaitoje ši įduba vadinama žmogaus delno žyme (Daugudis 1968), tačiau atkreiptinas dėmesys į aiškiai matomą didįjį kairės kojos pirštą, kuris kur kas labiau primena meškos pėdos žymę – Vait. ir tlk., 2020 m.). Į Š nuo šios žymės yra žmogaus pėdą primenanti 7 x 21 cm dydžio, 4 cm gylio įduba, nukreipta V kryptimi (255o) (Vait. ir tlk., 2020 m.). Kartais akmens paviršiuje dar įžiūrimi avies ar ožkos, arklio pėdsakai (Daugudis 1968).

2020 m. rugsėjo 1 d. prie akmens atvedęs iš Kuršių kilęs Leonas Litvinavičius (62 m.) papasakojo, kad čia buvo privaloma užeiti ir kažką palikti. Žmonės užsukdavo ir einami į Valkininkų bažnyčią. Į klausimą, kas buvo tas kažkas, paliekamas ant akmens, L. Litvinavičius atsakė: „Duona, obuolys koks, kriaušė. Dažniausiai nešdavo obuolius arba duonos. Ir paaugęs dar nešdavau, paskui 1973 m. iš kaimo išvažiavau, šeima, buities reikalai, užmiršau. Bet jis [paprotys palikti aukų] manyje visą laiką tūnojo.“ Su paskutiniais žodžiais L. Litvinavičius ištraukė iš kuprinės duonos riekę ir padėjo ant akmens. Jam atrodo, kad tokias ir panašias aukas vaikystėje jis dėdavo ne tik ant akmens su pėdomis, bet ir ant šalimais stūksančio akmens.

Kitas akmuo  yra toje pačioje vietovėje, kaip ir akmuo su pėdomis, už 26 m į pietus nuo jo (LKS94: 559226, 6021972).

Tai vidutinio rupumo, netaisyklingos dvišlaitės palapinės formą turintis, melsvas su pilkšvos spalvos intarpais, 2,3–2,7 x 2,8 m dydžio (kiek pailgas R–V kryptimi), 0,75–0,85 m aukščio granitas. Ryškesnių ženklų akmens paviršiuje nematyti, tačiau 1968 m. MMT žvalgomosios ekspedicijos dalyviai akmens R pakraštyje įžvelgė 5–9 x 10 cm dydžio vaiko pėdą primenančią žymę (Daugudis 1968),

Legendos ir padavimai

Tą akmenį, kur su pėdom, tai vadydavo, kaip čia sakė: velnio neštas ir pamestas. Mes jaunimas vis juokdavomės, Puntukas gal <…>. Teko girdėti vieną vienintelę moterį, [ji] gyveno Dugnuose, šimtametė Juzė Žemaitienė. Jinai eidavo pro tą su pėdom akmenį ir per mišką, pro kapines į bažnyčią, tai jinai sakydavo: buvau užbėgus, pasižiūrėjau, ar visos pėdos.

Yra jaučio pėda, žmogaus ir avies ar kiaulės, nes ten yra trys pėdos. Įspausta trys pėdos. Paskutinį kartą kai buvau, tai senolė Piekurienė mus palydėjo su dukra, buvom nuvėję. Tai sakė, dar kol kas biskį pavalau, atnaujinu tas pėdutes, nes šiaip tai užaugę (P. Bronislava Beinytė-Kazlauskienė, 63 m., gim. Kuršiuose, gyv. Dargužiuose. U. J. Molienė, 2022 m.).

„Vietos gyventojai pasakoja, jog anksčiau ties šiais akmenimis pasirodydavę vaiduokliai“ (Daugudis 1968).

Čia pateiktas akmenų aprašymas paimtas iš V. Vaitkevičiaus knygos „Dainavos žemės šventvietės”