Labanoras

Labanoras – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės šiaurės vakaruose, prie 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina  kelio. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, paštas, viešbutis-restoranas „Labanoras“. Miestelis patenka į Labanoro regioninio parko ribas, čia įsikūrusi šio parko direkcija. Yra turizmo paslaugų bendrovė „Labanoro pramogos“. Šalia miestelio yra keliautojų stovyklavietė.

Labanoras įsikūręs Labanoro girioje. Per miestelį teka Peršokšnos upės baseinui priklausantis Labanoro upelis, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Plentais miestelis jungiasi su Molėtais, Kaltanėnais, Švenčionėliais. 2,5 km į pietvakarius nuo Labanoro augo gamtos paminklas – pušis „Karalienė“ (2002 m. duomenimis, buvo išbraukta iš saugomų kaip nudžiuvusi).

Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373 m. 1387 m. Labanorą su apylinkėmis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila atidavė Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga:

„Dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais.”

Vyskupijai Labanoras priklausė iki 1811 m. Pasakojama, jog dvasiškiai nesugyvenę su dvaro savininkais. Miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o priešingoji – Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savo kapines, kurios tebėra ir šiandien.Pirmoji bažnyčia minima 1522 m. 1539 m. minimas palivarkas. 1568 m. Žygimanto Augusto rašte minimas Labanoro dvaras. Ilgainiui prie dvaro išaugo miestelis, 1731 m. jo gyventojai mokėjo činšą ir ėjo prievoles Vilniaus vyskupystės Kuktiškių dvarui.Apie 1767 m. įkurta Labanoro parapija. 1820 m. pastatyta medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, kurioje buvo 17 dailės paminklų, tačiau ji 2009 m. gruodžio 21 d. po vidurnakčio sudegė. Bažnyčia buvo pagrindinis XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios bažnyčios ansamblio statinys.Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1784 m. klebonijai priklausė jurisdika, suvalstybinta 1842 m. 1863 m. gegužės mėn. prie Labanoro kovėsi A. Minskio ir K. Maleckio sukilėliai.

Spaudos draudimo metais lietuvišką spaudą platino Karolis Baužys. XIX a. buvo Švenčionių apskrities miestelis, valsčiaus centras. XX a. pradžioje miestelis garsėjo uogų turgumis. 1944 m. rudenį prie Labanoro veikė P. Lipinskio (Baravyko) Lietuvos partizanų būrys, platesnėje apylinkėje – Tigro rinktinė. Nuo 1950 m. apylinkės centras, Švenčionėlių miško pramonės ūkio pagalbinė gyvenvietė. 1952 m. įkurta biblioteka. 1965 m. prie Labanoro rastas Labanoro lobis, jį saugo Nalšios muziejus Švenčionyse. Buvo Labanoro pradinė mokykla, prie jos įsteigtas visuomeninis muziejus.

2011 m. sausio 12 d. patvirtintas Labanoro herbas.

Miestelis pasižymi išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Iki Valakų reformos buvo kupetinis kaimas, vėliau – spindulinio plano. Miestelio viduryje – aikštė, iš kurios radialinėmis kryptimis eina gatvės. Yra išlikusi varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai – vertingi liaudies architektūros paminklai. Krašto muzikos instrumentas – Labanoro dūda.

Šalia seniūnijos administracinio pastato yra įsikūręs Labanoro regioninio parko lankytojų informacijos centras (tel. 8 387 47142), kuriame galima aplankyti čia veikiančias parodas bei pamatyti gamtinę ekspoziciją. Lankytojų centre galima sužinoti apie parko lankytinas vietas, stovyklavietes, gauti kitą maloniam poilsiui svarbią informaciją. Norintiems pakeliauti gali pasiūlyti pėsčiųjų, dviratininkų ir vandens turizmo maršrutus.