Linkmenių piliakalnis

Linkmenių piliakalnis

Linkmenių piliakalnis su gyvenviete, Pilalė – piliakalnis  ir gyvenvietė Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Linkmenyse, Linkmenų seniūnija. Pasiekiamas iš plento Švenčionėliai – Utena Linkmenyse pasukus į dešinę šiaurėn link Benediktavo (Ginučiai), pravažiavus elektros liniją, ties sodyba pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi 500 m pro sodybą dešinėje – yra 100 m į rytus už jos.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 25×19 m dydžio, 1,5 m žemesne pietvakarine dalimi. Šiaurės vakarų šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Šiaurės rytų šlaito apatinėje dalyje įkastas aukštos įtampos elektros stulpas.

Piliakalnis dirvonuoja, Šiaurės rytų šlaitas apaugęs alksniais.

Visose pašlaitėse yra 0,3 ha ploto papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako.

Linkmenių piliakalnio tyrinėjimai

1958 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas,  1976 m. ir 1985 m. – Mokslinė metodinė taryba. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Papiliakalnis

Birželio 21 (Liepos 4) d. š. m. išsirengiau pėsčias iš Linkmenų į Papiliakalni, kur yra garsingas piliakalnis. Perėjęs tris varstus priėjau ežero Alksnio užtaką – Mergakumpį, paskui upeli Naujieną, 20 sieksnių ilgumo, bėganti iš ežero Ūkojo Alksnį. Ūkojo ežeras yra vienas iš gražiausių aname krašte. Perėjęs lieptu upeli Naujieną ir užlipęs ant kalno, pamačiau tą puikų ežerą, turintį 200 dešimtinių ploto. Prie gražaus saulės apšvietimo, vakarinis vėjas kėlė žalsvą ežero vandeni ir vilnis su baltomis putomis plovė krantus. Žmonės man aiškino, kad to ežero vandens žalumas priguli nuo aplinkinių laukų ir miškų ir nuo saulės apšvietimo teip-pat nuo žaliuojančių dugno maurų ir nendrių. Toliaus priėjau Ūkojo ežero užtaką Pirkčiakumpi o jau už jos Papilkalnį su savo iš tolo reginiu nugarkalniu, kuris ir buvo mano kelionės tikslu. Tas nugarkalnis traukiasi tarp dviejų ežerų Ukojo ir Linkmeno; aukščiausios vietos tokiais vardais: Ladakalnis, Palinkmenės kalnas, Piliakalnis ir aukštimiausis Verpeta.

Mano vadovas, Papiliakalnio šeimyninkas Kazys Klimašauskas, nuvedė mane pirmiausiai ant nedidelio pušynu ir beržynu apžėlusio piliakalnio. Kalnas yra labai skardus, o nuo sudžiūvusios žolės ir pušinių spyglių labai slidus. Ant kalno viršaus matyti duobė. Seniai pasakoja, kad čia buvo skylė, ir įmestas akmuo dundėdamas lėkdavo. Yra da pasakos, buk įmestus akmenis ant rytojaus rasdavo atgal iš urvo išmestus. Žvyruotoje pietų pusėje yra griuvėsiai nuo lipintos molinės degtos sienos, jau dikčiai išgriautos, nes žmonės ten pinigų ieškoję.

Pasakoja, kad ant Palinkmenės kalno gyvenusi kunigaikštaitė, čia buvusis jos rūmas, o ant piliakalnio buvusi jos bažnyčia. Ant Verpetos kalno senovės Lietuviai degindavę iš gyvulių aukas. Sako, kad toji kunigaikštaitė ar karalaitė, būdama prakeikta su šešetu arklių įvažiavusi į Linkmeno ežerą ir paskendusi. Ten nuvirtę ir bažnyčios varpai. Papilės kalno viduryje esąs ant retežio prakeiktas šuo, kuris karalaitės turtus saugoja. Kartais karalaitė pasirodanti ant ežero, ir laikas nuo laiko girdėti esąs varpų skambėjimas.

Nuo piliakalnio toli apylinkė pats Švenčionių miestas už 3-4 mylių matyti.

Po Verpetos kalnu ardami randa visokių varinių daiktų ir senobinių pinigų.

Davainis-Silvestraitis M. „Papiliakalnis” / M. D-s // Vilniaus žinios. – 1905, liep. 10(23), p.3.